MAIRONIO RAŠTAI

IV

LIETUVOS PRAEITIS

KETVIRTOJI LAIDA, ŽYMIAI PERDIRBTA

KAUNAS 1926

PRATARME

Homines historiarum ignari semper sunt pueri,

Pirm 40 metų, nesant lietuviškai rašytų Lietuvos istorijos vadovėlių, pasiryžau bent kiek tą spragą užkišti. Būdamas dar mokiniu, vasaros poilsio valandomis ėmiausi to darbo ir 1886 metais jį pabaigiau; bet atspaudinti jisai man pasisekė tik 1890 m. Tilžėje, pasirinkus Zanavyko pseudonimą.

Mano veikalas buvo silpnokas; bet trūkstant kitų toj srity geresnių leidinių, buvo palankiai skaitomas ir dar du kartu — 1903 m. ir 1906 m. perspausdintas.

Kadangi šiandieną po tiek metų ir lietuvių kalba daug pažangos yra padariusi, ir jos rašyba žymiai pasikeitė, kadangi patsai praeities nušvietimas mano veikalo vietomis perdaug naivus dabar man atrodė, tai perspaudindamas atskirais tomais kitus savo veikalus, pasiryžau, kiek man laikas leido, ir šį savo jaunų dienų veikalėlį iš naujo peržiūrėti ir gerokai jį pertaisyti.

Kam mano veikalėlis pasirodys naudingas, galės juo naudotis, kam nepatiks, tasai tegul pasirūpins mums pagaminti geresnį, nepasitenkindamas vien lengva ir tuščia kritika. Mūsų kai kurie šaunūs vyrai nepra- leidžia progos, neparodę savo gilios erudicijos, skaudžiai kitus kritikuodami, bet patys pozityvaus darbo veikalais nemėgsta pasirodyti.

Pirmieji apie lietuvius spėliojiinai.

Visos tautos, dabar Europoje gyvenančios, be abejo atėjo iš Azijos, bet atėjo ne vienu kartu, ir sunku tikrai pasakyti, kada tai atsitiko.

Lietuviai, prieš ateidami į dabartinę panemunę, turėjo kai kurį laiką klaidžioti kitose šalyse. Kuriais keliais jie ėjo iš Azijos ir kuomet atvyko į dabartinį savo kraštą, galima tik maždaug spėlioti.

Yra davinių manyti, kad žiloje senovėje buvo apsigyvenę šiltose šalyse: mėnesių vardai — (gruodis, sausis, vasaris), saviški kai kurių šiltojo krašto žvėrų pavadinimai (liūtas-liavas, rainys-tigras, bezdžionė, kuprys), taip pat alyvų medis, dažnai liaudies dainose minimas, —vis tai sakyte sako lietuvius gyvenus tokiuose kraštuose, kur ir oras buvo minkštesnis ir pietų žvėrys buvo žinomi.

Vieni mano, kad lietuviai atėjo iš Azijos per Kau- kazą ir pietų Uralą, kaip daugelis kitų tautų; kiti tos nuomonės, kad jie bus atėję per Balkanų 'balių kalnų) pusiasalį; senovės to pusiasalio vietų ir upių vardai, senuose (Ptolemajaus) žemėlapiuose pažymėti ir gana lietuviškai skambą, kaip tik, rodos, patvirtina pastarąją nuomonę. Dunojaus vandenėlis, mūsų liaudies dainose dažnai minimas, irgi lyg rodo, kad lietuviams Dunojus | buvo žinomas,

Kada lietuviai atėjo į Baltijos pamarį lig šiolei istorija to klausimo neišrišo; galima tiktai spėti, kad į Europą persikėlė pirm sarmztų-slavių, o gal ir ger- manų, nes lietuviai davė vardą Baltomsioms marioms, kurio kitos tautos, tūr būti paskui atėjusios, nebemainė.

Kadangi apie pirmykštę lietuvių tautos gyvatą ir apie jos keliones tikrų žinių neturime, o patsai klausi- mas lietuviui be galo įdomus, tai galima tik spėliojimų daryti, daugiau ar mažiau panašių į tiesą.

Pirmiausia nereikia užmiršti, kad tautos vardas, ypač kai neturi tauta pastovaus gyvenimo ir kilnojasi iš vienos vietos į kitą, ilgainiui mainosi. Ji gauna vardą nuo naujos vietos, nuo būdo, nuo naujų kaimynų ir kitų apystovų. Pavyzdžiui, žemaičiai, zanavykai, veliuo- niškiai, girininkai ir t. t. galėjo gauti dabartinį savo vardą, be abejo, tik atvykę į dabartinę vietą. Mūsų proseniai irgi turėjo ne kartą mainyti savo vardą: senovėje galėjo vadintis masagetais, skytais, gelonais; vėliau aisčiais, galop lietuviais.

Yra davinių manyti, kad senovės skytai — dabar- tinių lietuvių protėviai.

Skytai, kaip žinome, yra viena seniausiųjų Europos tautų, dar prieš Trojos išgriovimą apgyvenusi didžius žemės plotus, kurie traukė nuo Dunojaus visais Pajuod- mariais, Paazoviais ir Pakaspijais, ir gerokai į šiaurę. Rytuose jie susisiekė su persais, ugnies garbintojais, vakaruose su makedoniečiais-graikais ir su jų koloni- jomis Pajuodmariais.

Tie skytai negalėjo būti pelazgais ar keltais, nes šie buvo germanų nustumti į Įtaliją ir toliau į vakarus. Nebuvo skytai slaviais, nes tie žymiai vėliau persikėlė per Kaukazą ir Uralą į Europą. Negalėjo tie skytai irgi būti germanų kilmės, nes graikų istorikas Herodotas, V amžiuje prieš Kristų pats jų kraštą aplankęs, piešia

6

juos tokiomis ypatybėmis, kurios ne germanams, o greičiau lietuviams pritaikinamos: skytai buvę žmonės labai gražūs, augaloti, turėję šviesius plaukus, žydrias akis, ilgas barzdas, malonų veidą, buvę ramaus būdo, labai vaišingi, mylėję labai arklius, gerai sugyvenę su kaimynais, ypač graikais, mėgę taikų gyvenimą, bet kovoje buvę drąsūs ir laikėsi taktikos, kuria ir paskui, istorijos laikais, kaip žinome, lietuviai pasižymėjo karuose.

Skytų vieni gyvenę pastoviai vietoje, užsiimdami žemdirbyste, kiti klajojo po tyrų platybes, ganydami bandas. Žymiausis jų karaliaus miestas buvęs Karkinitis; stovėjęs maždaug toje vietoje ant Dniepro, kur dabar Kijevas stovi.

Žymesnieji skytai ir jų karaliai, mirę, būdavo laido- jami tolimoje gerrų žemėje, plaukiant į šiaurę Boriste- nio-Dniepro upe; ant numirėlio kapo supildavę pilkalnį. Lelevelis spėja, kad tų kapinių vieta galėjusi būti apie dabartinį Rogačevą, kurio apylinkės sėte nusėtos senais kapais-piliakalniais (kurhanais). Reikia pažymėti, kad Dniepro slenksčių-akmenų (porohi) pavadinimai, iki šiolei išlikę, pasak kai kurių kalbos žinovų, gana lie- tuviškai skambą.

Gausinga skytų tauta dalinosi į keletą giminiškų šakų: kolchus, masagetus, kimbarius, getus, gelonus, budinus, mežus, dakus.

Kolchai žinoję daug gamtos paslapčių, gydę ligas žolėmis, pagarsėję turtais; pirmiausia gyvenę ties Kau- kazu. Jazono su argonautais žygis į Kolchidą, sulyg graikų padavimu, buvęs į Kaukazo šalį. Bet istorikas Norbutas mano, kad tai buvusi graikų kelionė Dniepru įr Nemunu į Pabaltmarį gintaro ieškoti.

Masagetai gyvenę apie Kaspijo marias. Herodotas pa- sakoja, juos užpuolęs 529 m. prieš Kr. gim. persų karalius

7

Kyras. Masagetai nemėgę stoti į atvirą kovą, bet užpul- dinėdami iš pasalų, ilgą laiką varginę Kyro kariuomenę. Galop iš visų pusių ją apsupę ir nugalėję. Pats Kyras mūšy kritęs. Masagetai nukirtę jam galvą ir įmetę įą į šikšninį maišą, kraujo pripiltą, sakydami: gėrei žmonių kraują, gyvas būdamas, prisilak lig soties ir miręs. Tikrai lietuviškas pasakymas.

Kimbariai, (cimrai) save vadinę sembi (Samlandija), iki šiolei buvo laikomi germanų tauta. Bet greičiau tai bus buvę lietuvių giminaičiai. Jau VII amž. prieš Kristų įie apleido Juodmario pakraščius ir persikėlė į Pabalt- marį, kame vėliau apsigyveno prūsai. Čia nuošaliai gyveno ramiai 500 metų. Antrame amžiuje buvęs baisus Baltijos siaubimas per 12 metų, užliejęs toli pakraščius, salas, net upių vagas kitur nukreipęs. Pabūgę kimbariai su visu turtu, su moterimis ir vaikais traukė į pietus per čekų kraštą ing Iliriją, kame susidūrė su romėnais ir sumušė prieš juos pasiųstą prokonsulą Papirijų Karbą. Tačiau bent kiek vėliau 101 metais prieš Kr. buvo tų pačių romėnų baisiai sumušti. Žuvę tuomet apie 140,000 kimbarių. Kimbarių moterys, matydamos savųjų vyrų galą, pačios žudžiusios savo vaikus ir save. Atsiminkime panašų įvykį Gedimino laikais (1336 m.) su Pilėnų kunigaikščiu Margiu.

Tolimiausiai į vakarus, arlimais graikų kaimynais gyveno skytų šakos: getai Dunojaus pakrančiais ir dar toliau į vakarus karingi dakai, rasit dabartinių dzukų protėviai, kurie ir dabar iš graikiško ištaria: Dzievs.

Į šiaurę nuo kitų skytų gyveno budinai ir gelonai (galiniai, galiūnai). Teod. Norbutas manė, kad jie nebuvę skytų padermės, bet susidarę iš graikų ir pelazgų mišinio ir kad iš jų vienų kilusi lietuvių tauta. Bet kur dingo skytai, negali paaiškinti. Tas pats Norbutas

8

mano, kad įotvingai buvę skytų kilmės; o šiandieną jau neabejojama, kad įotvingai buvo lietuvių giminaičiai.

Šeštame amžiuje prieš Kr. skytų tautos buvo pri- verstos traukti į šiaurę. Persų karalius Dareijas Histaspas (persiškai Vistacpa) 520 —485 surengė didžiausį žygį į skytų žemę ir nuo jų karaliaus Idato pareikalavo dukters sau už žmoną. Bet persų pasiuntiniai pašiepti grįžo tuščiomis.

Supykęs Dareijas su didžiausia kariuomene 70,000 gerai apginkluotų vyrų, liepęs padirbti didžiausius tiltus per Basforą ir Dunojų, užpuolė skytų kraštą, daug sudegino pilių ir pasiekė net tolimą gelonų ir budinų šalį.

Skytai su taip skaitlinsu ir gerai apsiginklavusiu priešu vengė stoti į aivirą mušį, bet visą savo turtą sunaikinę, net šulinius užpildami, traukė į šiaurę, tiktai užpuolimais iš pasalų vargindami persų kariuomenę.

Persų karalius pertoli nuėjęs į nežinomą šalį ir nieko nelaimėjęs, buvo priverstas grįžti. Bet ir skytų kraštas tapo baisiai nuteriotas.

Nors skytai bent kick vėliau dar buvo sumušę ma- kedoniečių vadą, Aleksandro D. pasiųstą, sunaikindami net 30,000 jo kariuomenės; bet netrukus paskui ir tų pačių makedoniečių ir narsios trakų tautos spaudžiami iš vakarų, o rytuose stumiami einančių iš Azijos alanų ir per Uralą sarmatų, buvo priversti IV amž. prieš Kr. gim. dangintis į šiaurę, eidami sau žinomo Dniepro pakraščiais ir pasiekdami Nemuno upę.

Pirmieji, nesakant apie kimbarius, pasiekė Baltijos pajurio aisčiai, Kristaus laikais, apsigyvenę tarp Vyslos ir Nemuno žočių. Apie įuos rašo istorikas Tacitas ir vadina ramia tauta, prekiaujančia gintaru, rūpestingai auginančia javus ir ne tokią kalbą vartojančia, kaip

0

germanų tautos. Ptolemajus II amž. po Kr. greta aisčių, kurie nuo X amž. pradeda vadintis prūsais, mini galindus ir sūdus arba sūduvius. Aisčių apgyventas pamarys iki X amž. aismarėmis vadinosi. Kitos lietuvių tautos šakos, kaip sėliai, kuršiai, žemgaliai, latgaliai (latviai), lietuviai, įotvingai į savo dabartines sodybas atkeliavo bent kiek vėliau, rodos, VI amžiuje, stumiami nuo Dniepro ir Sožies paupių krievų (krivičių) ir slavėnų, pasijudinusių iš Pavyslio ir dabartinės Valuinės. Krievai užėmė Polocko žemę, slovėnai plotus į vakarus nuo Minsko ir į pietus nuo Gardino.

Sėliai su kuršiais sudarydami kalbos atžvilgiu vieną grupę, buvo užėmę Baltijos pajūrį, Klaipedos, Palangos ir Ventspilės apylinkėje. Nuo jų į šiaurę, už Dauguvos maždaug iki Lielupės žiočių (A a) įsigyveno žemgaliai, o nuo tų į rytus iki Režyčios (Rezeknės) dešiniame Dauguvos šone — latviai-latgaliai.

Lietuviai, skaitlingiausioji aisčių padermės šaka, slavių stumiami, užėmė Nemuno, Neries apylinkes, šiaurėje Dvinsko žemę ir Dauguvos dešinį šoną dabar- tinėje latgalių žemėję, pastūmę latvius į šiaurę ir į vakarus.

Į pietus nuo lietuvių, kaimynais mozūrų ir prūsų- aisčių buvo įotvingai, irgi aisčių kilmės tauta, kuri XIII amž. sumišo su slavėnais-valuinenais, netekusi savo pirmykštės kalbos.

Kadangi Baltijos pamariai buvo nuošaliai nuo didžiojo tautų kelio, ėjusio dabartinės pietų Rusijos lygumomis iš Azijos į Europą, tai lietuvai ilgokai galėjo sau ramiai gyventi naujose sodybose, nekieno nekliudomi ir kitiems nežinomi. Tai gi del to taip maža apie juos ran- dame žinių.

10

Jei lietuvai tie patys heruliai (giruliai), kaip mano garsus istorikas Lelevelis (Rzut oka na Herule), Kra- ševskis (Litwa. Starožytne Dzieje) ir kai kurie kiti, tai jau V amž. lietuviai, gyvenę prie Gintarų jūrių, turėjo būti žymūs ir garsūs, nes Teodorikas Didysis telkė juos į karą prieš germanus.

Šeštojo amžiaus istorikas Jordanas irgi mini aisčius kaip ramius anapus Vyslos gyventojus, kurie žymiai skyrėsi savo būdu nuo plėšrių germanų.

Bent kiek daugiau žinių apie lietuvių tautą randame iš IX ir X amžiaus, kada lietuvių kraštą pradeda lankyti skandinavai ir katalikų tikėjimo skelbėjai-misi- jonoriai kaip Olavus, Vulfstanas, Vaitiekus, Bruno ir kiti. Jų kai kurie paliko savo kelionių užrašus, ar iš jų pasakojimų pasinaudojo kiti, kaip antai XI amž. rašytojas Adomas iš Bremeno.

Bet ir tomis šykščiomis žiniomis reikia naudotis atsargiai, atsimenant, kad svetimtaučiui, pripuolamai patekus į svetimą šalį, nelengva arčiau ir giliau jos gyventojai pažinti ir kad rašytojai dažnai duoda žinių, iš trečiųjų lūpų girdėtų.

Patys lietuviai, užiėmę ar apsigynimu nuo kaimynų, ar ūkio ir medžioklės darbais, nesirūpino savo toli- miems ainiams- surašyti savo darbų ir įvykių. Galima labai irgi abejoti, ar turėjo savo rūnas, arba savotišką raštą, nors istorikas Narbutas nurodo net jų pavyzdžius,

Jei ką galime sužinoti, ar spėlioti apie senovės lietuvius iš jų pačių, tai tik iš pačios kalbos tyrinėjimų, vietos vardų, iš senų liaudies dainų ir pasakų, galop iš senovės liekanų, kapuose ir pilkalniuose iškasamų. Iš tų davinių, ypač iš kalbos taip turtingos ir tokios sinonimingos spėjama, kad lietuvių tauta esanti labai sena, pergyvenusi didžių pervartų, kitados valdžiusi

11

labai plačius Europoje plotus buvusi skaitlinga, susi- durdavusi su graikais, romėnais, slaviais ir suomiais, Naujausios Prišmantų (tarp Palangos ir Kretingos) ir Rucavos iškasenos parodė, kad Vill amž. po Kr. kul- tūra lietuvių tarpe buvo aukštesnė, negu pas jų kaimynus,

Gyvesamoji vieta.

Kraštas, senovės lietuvių apgyventas, buvo apaugęs didžiausiomis giriomis, tarp kurių tvyksojo versmės, balos ir ežerai. Visa šalis buvo tankiai išvagota upėmis ir upeliais. Miškai buvo tokie tankūs, kad dar XVI amžiuje negalima buvo per juos kelio išvesti: kai Zig- mantas Augustas norėjo išmatuoti Lietuvą, tai matininkai kai kada nė su kirviu negalėdavo į girias įlįsti. Ypač plačiai neįžengiamais miškais buvo apaugusi siena tarp prūsų ir lietuvių XIII ir XIV amžiais, kai prasidėjo nuolatiniai kryžiuočių užpuldinėjimai, ir gyventojai, apleidę savo sodybas pasieniais, danginosi į šalies gilumą.

Keliai buvo bemaž netaisomi, todel ir susisiekti jais būdavo sunku Dažniausiai žmonės gyvendavo pa- upiais, nes upėmis ir žiemą ledu ir vasarą laivais buvo patogesnis susisiekimas; prie upės sekdavosi ir žuvies gauti.

Giriose buvo daugybė paukščių ir žvėrių; todel lietuvis jau iš mažens pratinos medžioti. Šautuvų seno- vėje nežinota; jie atsiranda tik XIV amž.: žvėris ar strielomis iš kilpinių šaudydavo, ar raguotais iešmais permaudavo. Didieji kunigaikščiai ir menkiausieji ūki- ninkai mėgo medžioti lokių, šernų, briedžių taurų ir kitu žvėrių.

12

Aisčių giminės šakos.

Ziloje senovėįe visi taip vadinami aisčiai sudarė vieną giminę, turėjo tą pačią religiją, tuos pačius papročius, būdą ir bendrą visiems suprantamą kalbą. Ilgainiui atsiranda jų tarpe skirtumų; toje pačioje kal- boje įvairios tarmės taip nutolsta viena nuo kitos, jog susidaro atskiros kalbos. Tuo būdu pirmiausia nuo bendro kamėno atskilo prūsai ir įotvingai. Prof. Būga mano, kad tai galėjo įvykti ne vėliau, kaip III amž. prieš Kr. gim. Latvių ir lietuvių kalbos Būgos nuomone galutinai atsiskyrė tik VII amž., kai latviai, lietuvių stumiami ištraukė anapus Dauguvos į Latgalą ir į vakarus nuo įos.

Kadangi prūsai istorijos aikštėje pasireiškė pirmieji ir bent nuo II amž. po Kr. (Tacitas, Ptolemajus) iki X amžiaus galo vadinosi aisčiais, o kitų jų giminaičių senovės vardai tikrai nėra žinomi, tai mokslininkai visą praistoriškąją mūsų giminę vadina bendrai aisčiais,

Kur teka Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šventoji, Šešupė apsigyveno lietuviai augštaičiai ir žemaičiai, kurie tuo tesiskyrė, kad žemaičiai gyveno žemumoje (ne dabartiniuose kainuose), o augštaičiai augščiau, Lietuvos rytų (Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių, Lydos) kalnuose. Žemaičiai pasiekė Baltijos pajurį ties Palanga, rodos, tik XII amž. gale, pastumėdami sėlius ir kuršius į šiaurę, ar su jais susiliedami.

Lietuviai, sudarydami senovės Lietuvos branduojį, per kelius šimtus metų kariavo su aplinkiniais priešais ir, nors daug prityrė nuo jų nelaimių, bet jiems nepasi- davė, vieni iš visų aisčių sugebėjo sutverti galingą valstybę, sulaikė vokiečių veržimąsi į rytus ir patys pasiekė kardu Juodasias marias. Apie jų pracitį ir darbus bus plačiau ir pasakojama.

13

Į šiaurę nuo vidurinės Lietuvos gyveno kuršiai, žiemgaliai ir lietgaliai arba latgaliai. Kuršiai užėmė Baltijos pajurį iš kairėsės Dauguvos pusės iki Bartuvos upės, žiemgaliai apgyveno Baltijos pajurį iš dešinėsės Dauguvos pusės, lietgaliai nuo jų į rytus. Kuršiai, žiemgaliai ir vakarų lietgaliai, laikui bėgant, sudarė vieną latvių tautą. Rytų lietgaliai, arba tikriau latgaliai, susimaišę su lietuviais, VII-VIII amžiuje ten per Dau- guvą persikėlusiais, ir nuo Mindaugo laikų visados priklausę Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžiai, sudarė, laikui bėgant, atskirą grupę. Nors šiandieną latgaliai sudaro su latviais vieną valstybę, bet reikalauja sau autonomiškų teisių ir jų kalba daug kuo skiriasi nuo latvių kalbos; ji pusiau suprantama lietuviui. Latgalių kaimynai buvo Polocko krievai.

Latviai ir latgaliai, nesudarę tvirtos tarpusavy vie- nybės, nuo XII amžiaus vokiečių-kalavininkų spau- džiami, jau XIII ir XIV amžiaus pradžioje patenka į jų verguvę.

Į pietus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę jotvingai arba sūdai (sūdūviai'.. Per jų kraštą tekėjo Būgas, Norovis, Pripetis, Jotvė, Ančia, Seira, Kirsna. Jų rankose buvo irgi Suvalkija beveik iki pat Mari- jampolės. Nedzingės, Leipalingio, Šutronių, Seirijų, Kirsnos vardai įotvingiški.

Jotvingų kaimynais buvo mozūrai, prūsai, gudai- drevlėnai. Smailasis jų krašto galas siekė Valuinę. Gudų ir lenkų rašytojai, pasakodami apie jotvingus, rašo juos buvus be galo narsius ir karingus: kariaudami su užpuo- likais, turėję ar juos pergalėti, ar kovoje žūti. Visa į nelaimė, kad nebuvo gerai susitvarkę.

Galicijos kunigaikštis Romanovo Danielius su mozūrų kunigaikščiu Konradu susitarę, keletą kartų ėjo prieš jotvingus ir daugybę jų išžudė. Paskui badas ir nesi-

14

liaują karai dar daugiau juos praretino. Galop likučiai susilieję su atėjūnais slaviais, o Suvalkijoį su lietuviais, kaipo tauta visai žuvo, ir šiandieną jų kalbos pėdsakai tik vietų varduose kai kur beužsiliko. Jų krašto dalis paskui buvo vadinama Padliachija t. y. Palenkė.

Į vakarus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę prūsai, užėmę Baltijos pamarį nuo Vyslos iki Labguvos Auksinės ir Pisos. Dabartinės Klaipedos, Tilžės, Insru- ties apylinkių gyventojai bent nuo XIII amžiaus buvo ne prūsai, bet lietuviai. Prūsų vardas pirmą kartą minimas tik X amž. gale; pirma prūsai vadinosi aisčiais; taip įuos tebevadina dar Vulfstanas.

Prūsų šalis dalijosi į daugelį sričių. Gyverdami greta su vakarų Europa, prūsai buvo šviesesni už kitas lietuvių gimines. Cia buvo įrgi daugiau įsišaknijęs ir pagonių tikėjimas, čia pradžioje gyveno ir augščiausis lietuvių dvasiškis, krivių krivaitis; čia buvo ir Romuvos aukurai. Į prūsus buvo atvybę ir pirmieji katalikų tikėjimo misijonoriai.

Prūsų kalba, kryžiuočių persekiojama ir slopinama, šiandieną taip pat mirusi kaip ir jos artimiausioji sesuo — jotvingų arba sūdų kalba. Prūsų kalba išliko tik iki XVI amžiaus. Taja kalba parašyta du katekizmu beliko.

Lietuvių tikėiimas

Žmogui yra įgimta Augščiausiojo šio pasaulio Kurėjo sąmonė, bet ne visi vienodai Jį supranta ir ne vienaip Jam duoda garbę. Prieš Kr. gim. tik žydų tauta turėjo tikrą supratimą apie vieną Dievą; kitos tautos Jo vietoje garbino padarus: saulę, žvaigždes, girias, upes, net gyvulius. Senovės lietuviai buvo irgi stabmeldžiais.

15

Senolių lietuvių tikėjimu vyriausias dievas buvęs Perkūnas, Jį vaizdavosi lietuviai kaip amžiaus vyrą, garbiniuota barzda, ant galvos tvaskančiomis liepsnomis, rankose laikantį strielas; užpykęs danguje baldėsi ir mėtė žemyn žaibus. Jam buvo pašvęstas ąžuolo medis.

Antrasis lietuvių dievaitis buvęs gražus, linksmo veido jaunikaitis Patrimpas. Jo galva buvusi vūrpų vainiku apskleista. Buvęs tai pavasario dievaitis, laimės ir brandos davėjas, gyvulių ir javų globėjus. Jo aukai degindavo žmonės gintarą, vašką, jo garbei lakindavo pienu ir varpose gulindavo žaltį.

Tretysis dievaitis buvęs išblyškęs, į numirėlį pa- našus, rūstaus veido senis, kurį žmonės vadinę įvairiais vardais: Giltine, Pykuoliu, Pragaru, Kipšu, Velniu. Buvęs tai piktas dievaitis, kurį tik kruvinos aukos tegalėdavusios numaldyti.

Be tų didžiųjų dievaičių būta dar žemesniųjų, antraeilių kaip antai: karo dievaitis — Kovas, meilės deivė — Milda, miškų dievaitė — Lazdona, Kaukas, Aitvaras, Praurimė, Juratė ir kiti.

Kai kurių istorikų, kaip antai Daukanto, Antonovičaus pastebėta, kad lietuviai žiloje senovėje neturėję padir- bintų savo dievaičių stabų ar paveikslų, kas nurodytų kilnesnį, dvasišką jų dievų supratimą. Tik nuo XII amžiaus, jiems arčiau susidūrus su kitomis tautomis, ypač su vokiečiais, pradeda atsirasti jų maldyklose stabų.

Lietuviai tikėjo ir antrąjį gyvenimą, kuriame doros numirėlių dvasios (vėlės) besilinksminančios, saldų midų gerdamos, baltus drabužius dėvėdamos, plačiose lovose gulėdamos, vokiečiams patarnaujant. Nedorų žmonių vėlės ėjusios ne į dangų, tik į gyvulių kūnus, medžius, ežerus, upes, kentėdamos badą, neturtą,

16

kartais naktimis apsireikšdavusios gentims ir vaitojimais prašydavusios sau pagalbos. Labai nedorų, nuožmių žmonių vėlės ėjusios į pragarą.

mogui mirus, susirinkdavo gentys ir kaimynai apraudoti velionies; turtingieji net samdydavo tam tyčia raudotojų bobų. Po kelių dienų numirėlį ar kapuose lidodavo, ar degindavo ant laužo, šalip dėdami jo amato įrankį: kirvį, varpstę, kilpinį (šaujamą lanką); garsesnio karžygio mylimą žirgą, kardą degindavo drauge su numirėliu. Sudeginę kūną, ant tos vietos sukasdavo žemės. Labai garsiems tautos karžygiams supildavo augštus kalnus, jų vardu paskui vadinamus.

Garsiausioji šventovė (žinynas) buvo Romuva, ne- pertoli nuo Nemuno žiočių; ten stovėjo augštas ir storas ąžuolas, žiemą ir vasarą žaliavęs. Vokiečiai 1250 metais užpuolę, iš pamatų išgriovė tą maldyklą.

Vėliau buvo garsi Vilniaus maldykla, stovėjusi toje vietoj, kur dabar šv. Stanislovo katedra; ji, rodos, buvo įkurta 1265 metais Lietuvos kunigaikščio Svent- ragio.

Paskutinė šventovė prieš apsikrikštijant buvo Bety- galoje ant Dubysos kranto; čia miręs ir paskutinysis krivių krivaitis Gintautas.

Buvę dar ir mažiau garsių šventviečių: Raseiniuose, Dievaltuvoj arba Deltuvoj, ant Šatrijos ir Medvegalio kalnų, Palangoj ir kitur. Kai kurios girios buvo laiko- mos šventomis; tai būdavo dažniausiai ąžuolynai, alkais vadinami, dievams pavesti. Pati ugnelė lietuvių buvo (ir tebėra!) laikoma šventa, didžiausiai gerbiama, kas lyg sakytų apie senovės lietuvių santykiavimą su persais, ugnies garbintojais.

Visų dvasiškių arba dvasininkų, dabar kunigais vadinamų, vyriausis vadinosi krivių krivaitis (Daukantas jį pavadino kurėjų kurėją). Tai paprastai būdavo

17

Maironio Raštai 2

ALTO MD) noJO UNIVERSITETO

is tv. Mr

70 —80 metų senelis. Jis būdavo apsidaręs ilgu baltu apdaru, trišaka kepure, ant kurios viršaus aukso bur- bulas spindėjęs. Jį net aplinkiniai gudai gerbdavę ir vadindavę „biely car“. Žmonėms tesirodydavo labai retai. Siųsdamas kokį nors įsakymą per žemesniuosius dvasiškius vaidilas, žynius, burtininkus, įduodavo jiems valdžios ženklą, kreivą lazdą. Tokio įsakymo turėdavo klausyti patys kunigaikščiai, seniau kunigais vadinti.

Buvo vaidilomis, dievų tarnais, ne tik vyrai, bet ir netekėjusios mergaitės. Jos darydavo skaistybės apžadus, turėjo sergėti maldyklą ir kurstyti šventąją ugnį. Jos vadinos vaidelytės. Birutė, kurią kunigaikštis Kęstutis paėmė sau per pačią, buvo irgi vaidelytė.

Žemesniųjų kunigų vieni mokydavę žmones padoriai elgtis, kiti vaikščiodami per kaimus (vaidelučiai) apgie- dodavę garsius pranokėjų darbus, senovės atsisikimus, ėjusius padavimais; kiti vėl aiškindavę dievų valią, laimindavę žmones, prižiūrėdavę maldyklose šventąją ugnį.

Vyriausybė,

Senovėje lietuviai neturėjo pasaulinės vyriausybės: tie patys kunigai mokė žmones dvasiškų dalykų, juos teisė susivaidinus, savo rankose laikė ir pasaulinę valdžią. Tiktai paskui, kai lietuvius pradėjo užpuldinėti priešai kaimynai, atsirado karo vadų.

Kilus karui, vyrai susibūrę rinkdavo iš savo tarpo narsiausį ir sumaningiausį vyrą, pavadindamį jį karve- džiu. Išrinkę karvedžiu ir iškėlę ant pečių, nešiodavę po kareivių eiles, rodydami, ko reikią klausyti.

Karui pasibaigus, tasai karvedys vėl palikdavo tuo“ kuo pirma buvęs, tik didesnė grobio dalis jam po karo tekdavo. Ilgainiui, kilus bemaž nesiliaujantiems

18

karams, karo vadai kaskart įgauna didesnę ir pasto- vesnę valdžią ir jos iš rankų nebepaleidžia, net pasi- baigus karui.

Iš tų karvedžių kyla paskui kunigaikščiai, o iš jų artimesniųjų pagelbininkų ir sumanesniųjų karo sądarbi- ninkų didikai bajorai, kuriems žemesni ūkininkai paval- diniai turėdavo kai kuriuos darbus nudirbti. Dar žemiau stovėjo vergai per karą į nelaisvę paimti.

Kai lietuviai susiprato, kad susiskaidę, tvirtai tarpū- savy nesusiglaudę, negalės atsispirti užpuolantiems priešams, kad vienas kuris ne didžio apskričio kuni- gaikštis nepajėgs atsiginti nuo užpuolikų, iškilo supra- timas visiems lietuviams bendrai susispiesti ir vienos galvos klausyti. Tokiu būdu visi susitelkia po vienu kunigaikščiu, kursai gauna didžiojo kunigaikščio vardą. Mindaugas, Gediminas ir jų įpėdiniai jau vadinami karaliais; tik Jogailai tapus Lenkų karaliumi, Lietuvos valdovams nenorėta pripažinti karaliaus vardo. Tie didieji kunigaikščiai, paskui karaliai gyveno Naugarduke, Kernavoj, Trakuos; galop įsisteigė sostinę Vilniuje.

Jau žiloje senovėje Lietuva dalijos į sritis; tos sritys (provincijos) į apskritis (pavietus). Kad tos apskritys nedidelį plotą užimdavo, galima iš to spręsti, kad vienuose Žemaičiuose jų buvo 20 su viršumi.

Apskrity vyresniaisiais buvo tėvūnas, arba seniūnas, ir karužasis: tėvūnas žiūrėjo tvarkos, teisė nusikaltusius, karužasis turėjo pas save vėliavą ir sąrašą visų į karą Šaukiamų vyrų.

Namų gyvenimas,

Senovės lietuviai paprastai gyveno vienkiemiais, tokio atstumo vienas nuo kito, kad būtų girdėti lojant kaimyno šunį. Tiktai Zigmantas Augustas, norėdamas

19

įvesti griežtesnę baudžiavą, nuo 1562 metų paliepė žmonėms gyventi sodžiais.

Gyvenamas būtas būdavo pailgai ketvirtainis, su nuleistais skliautais galuose. Vidury aslos būdavo duobė, kur ugnis kūrendavos valgiui virti ir butui apšildyti. Krosnys arba pečiai atsirado vėliau, ir tai iš prieangio kūrenami. Kaminų ūkininkų trobose iki XIX amžiaus nebūdavo, ir troba prieidavo pilna dūmų, kuriems išleisti būdavo lubose atidaromas augštinis.

Apdarą, drabužį jau senovėje lietuviai siūdindavosi iš linų, vilnų ir kailių (Sk. Dusburgo Kroniką); milinė žemiau kelių, ant galvos barsukinė ar lapinė, ant kojų dažniausiai vyžos, į karą jojant batai, briedžio diržas su žibančia sagtimi, milinės kelinės — tai paprastas lietuvio apdaras. Moterys tik sėjonu tesiskyrė nuo vyrų; žmonos ir našlės savo galvas baltais nuometais rutuliavo.

Svarbiausias lietuvių užsiėmimas buvo žemės dir- bimas, gyvulių, ypač arklių auginimas ir medžiojimas. Jau Tacitas, o vėliau Jordanas, rašydamas apie Baltijos pamario gyventojus aisčius, sako, kad jie psl auginą javus, negu vokiečiai.

Buvo lietuvių tarpe ir 4matninkų, kurie mokėjo dirbti balnus, odas, kalti geležinius ginklus, žalvarinius ir auksinius papuošalus rankoms, geležinius skydus ir kitus daiktus. Apie tai liudija ne tiktai senovės kroni- kos, bet ir pilkalnių iškasenos net iš VIII amžiaus. Sunku tikėti, kad visi tie daiktai, kurių nemaža vartota ir kuriais mes šiandieną stebiamės, būtų buvę iš kitur gabenami.

Kaip karo metu lietuviai būdavo narsūs ir baisūs, taip namų gyvenime, priimdami pakeleivį, buvo jaukūs ir malonūs, vaišindami svečią su didžiausiu žmoniškumų ir atvira širdimi. Vaišindavo jį alum ir midum, kuriuos mokėjo gerai dirbti.

20

Pasilinksminimo įrankiaais buvo kanklės, skudučiai, trimitas. Trimitas — ilgas, pusantro sieksnio vamzdis, iš lrijų apvalaus medžio skilčių sudėtas, tošimis apvy- niotas. Tais trimitais skatindavo kareivius į mušį, pūisdavo dievams aukodami, nabašninkus laidodami, Kartais vieni pūsdavo trimitus, kiti pritardami dainuo- davo, vadinosi tatai sutartinės. Dar XIX amžiaus pra- džioje tos sutartinės gyvavo; bet paskui išnyko, kai lietuviai griebėsi kitų svetimų muzikos įrankių, kaip antai: smuiko, klernteų, armonikų, net rusiškų balalaikų.

Nė viena tauta neturi tiek dainų, kaip lietuviai: visas gyvenimas, jo vargai ir linksmumai, visi darbai ir įvykiai randa ten vietą, kaip kokiame veidrody. Didžiausis vokiečių poėta Goethe, jų keletą vertime pažinęs, jas vadino poėzijos perlu. Tiktai negalima atsigailėti, kad tų dainų nė pusės neišliko iki mūsų dienų. Išsilaikė tik dainos iš paprasto kasdieninio gyvenimo. Dainos apie senovės laikus ir jų įvykius, apie karus, ir senovės tikėjimą, kurias dainuodavo vaidelučiai, bemaž visai užmirštos (palygink rusų bilinas). Tokių senų dainų, kaip va: „Visi bajorai į Rygą jojo“, „Šiuntė mane matušėlė į Dunojų vandenėlio“, „Kuninge Sudaičių“, tiktai kelios beišliko,

Prekyba.

Jau prieš Kristaus gimimą Baltijos pamario gyven- tojai prekiavo su fenikiečiais, kurie čia gintarą pirkdavo. Paskui platoka prekyba ėjo su graikais ir romėnais, kurie čia atplaukdavo laivais. Romėnų įtaka lietuvių panaulėžvalgai ir jų kalbai gana žymi.

Viduramžiais lietuviai pradeda prekiauti su žuvėdais, nuo kurių gauna geležį, varį, druską. Žymesnės tuomet plieplaukos uostai buvo Klaipėda, Liepoja, Palanga, Ventspilė, Nuo XIII amž. prekyba mariomis pradeda

21

mažėti, kai vokiečių ordenai įsistiprino Baltijos pama- riais ir ėmė lietuvius nuo jų stumti. Tuokart platesnė prekyba prasideda sausais keliais su lenkais, maskoliais ir totoriais.

Ypatingai Vytautas Didysis rūpinosi prekybą pra- platinti; tam tikslui jis suteikė kai kuriems miestams ypatingų teisių, Magdeburgo teisėmis vadinamų, sulyg kuriomis patys miestai galėjo savarankiškai tvarkytis ir rūpintis, kas galėtų praplatinti jų prekybą ir pajamas. Vytautui D. valdant, du uostu prekybai turėjo Lietuva: Palangos prie Baltijos ir Kočibejų (dabartinę Odesą) prie Juodųjų marių.

Paprastai lietuviai leisdavo į svetimas šalis gintarą, javus, vašką, apynius, degutą, lokių, vebrų, ūdrų ir kitų žvėrių kailius. Pirkdavo gi svetur ar už savo prekes išmainydavo geležį, varį, sidabrą, auksą, druską ir kitus daiktus, kurių Lietuvoj trūko.

Karyba.

Per amžius lietuviams netrūko priešų — užpuolikų. Senų seniausi padavimai sako apie užpuolimus ir karus su skandinavais ir muzūrais, paskui su lenkais ir gudais. Bet pavojingiausia ir baisiausia buvo kova su vokiečiais, kurie įsisteigę kardininkų ir kryžiuočių ordenus, kovoja nepaliaudami amžiną ir sistematingą kovą prieš Lietuvą.

Lietuviai, iš prigimties ramaus ir taikaus būdo, nuolat kovodami su užpuolikais, ilgainiui taip prie tų kovų priprato, įog ir patys ėmė kaimynus užpuldinėti, iš pradžios tik pasiplėšdami grobio, o paskui kuni- gaikščių vedami, net svetimas gudų šalis užkariaudami.

Tuose karuose artimiausiu lietuvio draugu buvo jo mylimas žirgas juodbėrėlis. Žemaičių arklių veislė buvo plačiai žinoma savo dailumu, patvarumu ir grei-

22

tumu. Traukdami į karą, lietuviai aprišdavo žirgą plaušomis, kad apsaugotų nuo šalčio ir darganų, kadangi karo žygiai dažniausiai būdavo žiemos metu. Senovėje įodinėdavo lietuvis be balno ir kilpų, bet taip tvirtai ant arklio sėdėdavo, jog nelengva būdavo jį nublokšti. Balnų pradeda atsirasti tik paskesniais laikais, susipa- žinus su vokiečiais.

Lietuvis kareivis eidavo į karą, lokio ar briedžio kailiu apsisiautęs, kartais žvėries galvą ant galvos užsivožęs, labiau priešams bauginti. Prie šono prisegtas ilgas kardas, rankoje raguotinė, pailgas apvalus skydas, iš medžio ištašytas, ar iš žilvičių nupintas ir vario skarda apdėtas, kartais kilpinis ar buožė — tai buvo paprastas senovėje lietuvio apsiginklavimas, Šautuvais tiktai Gedimino, o patrankomis (armatomis) Kęstučio laikais pradėta mėginti šaudyti.

Traukdami į karą, lietuviai imdavo džiovintos mėsos ir žalių burokų su duona. Bet daug pavyržio su savimi neimdavo, kad perdaug neapsunkinus arklio, nes sve- timoį šaly jo gaudavo. Karo žygius svetimose šalyse dažniausiai atlikdavo žiemos laike, kai užšąla versmės ir upės ir kada vyrai liuosesni būdavo nuo darbų.

Žiloje senovėje pastovios kariuomenės lietuviai be abejo neturėjo. Užpulti svetimą šalį ir pasiplėšti grobio ėjo susibūrę savanoriai; savo krašto ginti stojo kiek- vienas, kas galėjo valdyti ginklą. Įsigalėjus didžiujų kunigaikščių valdžiai, į karą privalėjo stoti tam tikras ginkluotų vyrų skaičius nuo keletos dūmų (namų).

Nuo Gedimino laikų atsiranda Lietuvoje jau pastovi nors nedidelė kariuomenė, didžiojo kunigaikščio tar- nybai ir valstybės pasieniais pilių įguloms. Samdo- moji kariuomenė tik Zigmantui Seniui viešpataujant ntairanda.

23

Skirstėsi lietuvių kariuomenė į karužystes; kiekviena karužystė turėjo savo vėliavą ir savo viršininkus (karu- žasis, šimtininkai, dešimtininkai). Prieš eidama į priešų šalį, šiaip rinkdavosi kariuomenė: vadas ar karužasis pjaudavo ožį, šlapindavo krauju strielą ir kartu su apdegusiu medgaliu siųsdavo per žmones nuo vieno kiemo į kitą; buvo tai ženklas, kad bus baudžiami ugnimi ir mirtimi, kas galėdamas nestotų į kareivių eiles. Paskesniu laiku būdavo siunčiamas tam tikras šauklys, kursai jodinėdamas šaukdavo vyrus į karą.

Jei priešai netikėtai užpuldavo Lietuvos žemę, tai pirmieji pasienio žmonės kurdavo ant piliakalnių didžią ugnį; tolimesnieji pamatę nepaprastą ugnį, irgi ant savo pilkalnio pakurdavo laužą. Tuo būdu visa apylinkė greit sužinodavo priešo užpuolimą ir slėpdavos ar miškuose, ar artimoj pily.

Traukdami į karą, lietuviai dar pagonys teiraudavos ir klausdavo žynių — kunigų dievų valios pareiškimo. Jei kariuomenei einant pasergėta, kad iš užsienio į Lietuvą lekia erelis, karvelis, kranklys ar gervė, buvo tai ženklas, kad žygis pasiseks laimingai. Bet jei kely pasitikdavo briedis, lūšis, kiškis, ligotas Žmogus, ar moteriškė, tai būdavo nelaimės ženklu.

Senų senovėje lietuviai užpuldavo svetimas šalis nedidžiais būriais, keletas šimtų vyrų susibaudę raiti, ar žiemos metu į rogutes prisėdę. Bet ir mažas jų būrelis būdavo kaimynams baisus. Paskui, jau didiesiams kunigaiščiams vadovaujant, eidavo į karą po kelias dešimtis tūkstančių vyrų, raitų ir pėsčių. Ringaudo tėvas Algimantas 1226 metais jau su 7000 vyrų užpuolęs Smolenską.

Stodavo į mūšį lietuvių kariuomenė ne visa susyk, bet pasidalinus būriais ir priešą užpuldavo netikėtai. Jei nepasisekdavo perlaužti priešo eilių, greit išsisklai-

24

dydavo į šalis, supūtus trimitui, kad užpultų vėl iš kitos pusės netikėtai. Vieta, kur atsitikdavo mušys, būdavo laikoma didžioį pagarboj, aptveriama akmenimis, vadinama paprastai milžinų kapais (milžinkapiais).

Senų senovėje lietuviai, rodos neturėjo pilių: neįžen- giamos girios ir pelkės užtekdavo apsiginti nuo priešo. Rodos, pirmieji žuvėdai lankydami žemaičių šalį ir norėdami ją pagrobti, ėmė pamariais statyti pilis. Nuo jų išmokę ir lietuviai pilti pilis tarpgiriuose, ant kalnų ir upių vingiuose. Buvo tai tam tyčia supilti kalnai, aptverti į žemę susmeigtais rąstais. Tvirtesnieji pilia- kalniai paskesniu laiku buvo statomi iš akmens ir plytų. Vidury tokio supilto ir aptverto, dažniausiai pačios gamtos apsaugoto pilkalnio būdavo nemaža trobesių, valgymų ir ginklų sandėliams.

Priešui užpuolant, aplinkiniai gyventojai subėgdavo į tokias pilis su visu turtu. Cia budėdavo ir nuolatinė kareivių sargyba, kuri visai apylinkei pranešdavo apie pavojų, uždegdama pilies augštoj vietoj ugnį.

Kartais pilys būdavo rengiamos ir žiemose tarp pelkių vietose, o keliai į jas būdavo išvedami po van- deniu, išgrįsti akmenimis ar smaluotais rąstais, stačiai įkaltais. Kad nežinančiam priešui būtų sunkiau tas kelias surasti, jis būdavo vingiuotas ir tik vietiniams gyventojams žinomas. Tokių po vandeniu paslėptų kelių likučiai Žemaičiuose vadinas kūlgrindos (kūliais t. y. akmenimis grįsti). Iš tokių pilių kartais požemiais būdavo išvedami urvai.

Toksai sumaningas pilių rengimas rodo nežemą lietuvių kultūros pažangą jau žiloje senovėje. Bet didesnių lietuviškų miestų bent iki XII amž. negirdėti. Seniausieji Lietuvos miesteliai minimi šie: Kaunas, Ukmergė, Jurbarkas, Gardinas, Ariogala, Betygala, Voruta, Kier- navas,

23

Seniausieji padavimai.

Tautos istorijos pradžia paprastai yra tamsi, trūkstant tikrų, aiškių žinių; mat senovės laikų atminimai nesu- rašyti, eidami per amžius iš lūpų į lūpas, esti arba užmirštami, arba iškraipomi visokiais priedais, kurie ne visados lengva atskirti nuo tikrų atsitikimų.

Kiekviena tauta turi savo pasakas apie senovės laikus, kuriose vos dešimta tiesos dalis tėra.

Lietuvių padavimuose minimi kai kurie vardai, apie kuriuos nieko tikro negalima pasakyti, kaip antai: Alkis, Nemunas, Vaidievutis, Kernius, Kukavaitis, Pale- monas, Barkus ir kiti.

Kitos tautos tokius pasakų vyrus vadina pusdieviais, lietuviai šventbroliais, milžinais. Ar tai buvo atėjūnai iš Skandinavijos, ar garsesnieji iš pačių lietuvių karo vadai, ar tai žmonės kuonors sau garbę ir vardą kai- mynų tarpe įgiję, sunku dabar pasakyti.

Apie Vaidievutį ir Prutenį taip sako prūsų pada- vimas. Prutenis buvęs pirmuoju krivių krivaičiu, jo brolis Vaidievutis — pirmuoju pasauliniu prūsų-lietuvių valdytoju ir karo vadu. Jie sutvarkę ir suvieniję iki šiolei pasiskirsčiusius prūsus ir suvienytomis įėgomis išvadavę juos nuo mozūrų verguvės; jie davę pirmus įstatymus ir išmokę kaip dievams tarnauti.

Susilaukęs senatvės, Vaidievutis visą prūsų kraštą išdalinęs dvylikai savo sūnų, o pats su Pruteniu, žmonių

26

akyvaizdoj pasiaukojęs dievams ant uždegto laužo Buvę tat VI amž. po Kr. gim,

Palemonas buvęs vienas iš Skandinavijos atėjūnų, lankiusių Lietuvos šalį plėšimo tikslais. Palemonas atvykęs su 500 Skandinavijos vyrų, paėmęs Lietuvą ir čia su savo palydovais pasilikęs. Jisai irklavęs Nemunu, paskui Dubysa iki Čekiškės, Ariogalos ir Betyga- los. Kai kurios dabartinės lietuvių pavardės, turinčios skandinavišką kilmę, kaip tik rodos ir pritaria tiems pasakojimams, kad bent kai kurie Skandinavijos atėjūnai tikrai Lietuvoj apsigyvenę ir su vietiniais gyventojais susilieję. Danų ir žuvėdų senovės raštai irgi pasakoja apie skandinavų žygius į Lietuvos kraštą.

Skandinavijos atėjūnai, rodos pirmieji pradėjo pama- riais statyti pilis, kad tvirčiau įsiviešpatautų Lietuvos šalį. Jie atplaukdavo savo laivais ar prekiauti, ar plėšti ir grobti. Mūsų proseneliai, be abejo, buvo priversti gintis nuo tų plėšikų, kariauti su jais. Tačiau žinių apie tas kovas visai neturime, išskyrus senovės liekanų dainose apie barzdotus užmario vyrus, išmynusius rūtų darželius,

Alkis ar Alcis buvęs Žemaičių milžinas-karžygis, kurs mylėjęs gražią žemaitę Jauterytę ir draug su ja kariavęs su priešais. Kai Jauterytė mušy kritus, tai Alcis iš Baltijos pamario pasisėmęs smelčių į pirštinę ir užpylęs mylimosios kūną; tuo būdu atsiradęs Satri- jos kalnas,

Antrasis Žemaičių milžinas buvęs Džugas, kursai, rovęs iš šaknų tvirčiausius ąžuolus, vienu buožės užsimojimu kryžiuočius šimtais žudydavęs, kalnus iš vienos vietos į kitą perkeldavęs; jisai savo rankoms ituasęs Telšių ežerą ir Džugo kalną savo kapui supylęs,

27

Apie lietuvius prieš XIII amžių.

Mozūrų ir skandinavų, paskui vokiečių užpuldi- nėjimai turėjo sužadinti mylinčius ramumą lietuvius. Pasimokę atsiginti nuo užpuolikų, lietuviai XI ir XII am- žiais pradeda patys pulti svetimus kraštus, pasiekdami kai kada Sandomierių, Valuinę ir Polocką.

Pradžioj puldavo lietuviai ne svetimų šalių pagriebti į savo rankas, bet pasiplėšti svetimų gerybių ir parsi- varyti vergų, kurie laukus nudirbtų.

Savo puolimais lietuviai gerokai įkyrėjo gudams ir lenkams. Gudų giesmininkas „Slovo o polku Igorevie“ giesmėje skundžias, kad nemaža kenčia rusiškoji žemė nuo stabmeldiškos Lietuvos.

Įpykę kaimynai ima keršyti lietuviams. Boleslovas Narsusis keliais atvejais buvo įsigrūdęs į vakarų Lie- tuvą. Taip pat Jaroslavas Gudrusis Kijevo kunigaikštis užpuldinėjo įotvingus, o paskui ir lietuvius augštaičius 1040 m. Tačiau neįžengiamos girios, balos ir versmės dangstė lietuvius nuo priešų, ir tie nedaug galėjo kenkti mūsų proseneliams. Kai kada patys priešai kaimynai, tarpusavy susivaidiję, telkdavo lietuvius vieni prieš kitus.

Nuo XII amžiaus žymesnieji ir sumanesnieji lietuvių vadai, užpuolę gudų šalis ir radę ten tarpusavy vaidus ir nesusipratimus, ne tiktai prisiplėšdavo grobio, bet kai kada ir pačią šalį paimdavo valdyti. Taip antai ne vienas jų atsisėdo valdyti Polocke, Minske, net Pskove. Bet tuokart paprastai užmiršdavo savo gimtinę šalį, priimdavo svetimą tikėjimą ir naujos tėvynės papročius pasisavindavo.

Tokie svetimų kraštų užėmimai maža naudos tesu- teikdavo pačiai Lietuvai, ją tik silpnindavo, juo labiau kad Lietuva, susiskaldžiusi į daugybę labai mažų kūni-

28

gaikštysčių, neturėjo savitarpy nė jokio politiško sąryšio.

Kitaip dalykai virsta nuo XIII amžiaus, kai iš vakarų ima veržtis į lietuvių šalį vokiečiai organizuotomis jėgomis ir prasideda karai su kryžiuočių bei kardininkų ordenais. Lietuvių tarpe bręsta tuomet susipratimas, kad tik bendromis, suvienytomis jėgomis galima atsispirti priešams.

Pirmam, rodos, Rimgaudui pasiseka paimti visi lie- tuviai po savo valdžia, ir jisai pirmasis pradeda save vadinti didžiuoju kunigaikščiu. Nuo jo prasideda naujas lietuvių tautos gyvenimas.

Bet pradedant istoriją nuo to didžiojo Lietuvos kunigaikščio, reikia bent trumpai pirma papasakoti apie kryžiuočių ir kardininkų ordenus, kurie XIII amžiaus pradžioje įsikūrė Baltijos pamariais ir ilgainiui pavėrgė prūsų ir latvių šalis. Jie sužadino, taip sakant, lig šiolei miegančius žemaičius ir aukštaičius lietuvius, su kuriais per 200 metų su viršumi nuolatos kariavo

Kardininkų Ordenas.

Padauguvio šalį, kur buvo apsigyvenę kuršiai, lybiai ir žiemgaliai, XII amžiuje pradeda lankyti vokiečiai nuo Bremeno prekybos reikalais. Kadangi pirmiausia su lybiais arba lyvais vokiečiams teko čia susidurti, tai jie tą kraštą ir pavadino Livonija.

Vietiniai gyventojai jau nuo pat pradžios žiūrėjo su nepasitikėjimu į tuos apsiginklavusius atėjūnus; bet paskui apsiprato ir ėmė su jais prekiauti.

Sužinojęs apie tai, Bremeno antvyskupis pasiuntė čia misijonierių Meingardą (1186 m.), kursai, nesigai- lėdamas darbo ir savo sveikatos, uoliai skelbė Krista. tikėjimą tarp to krašto stabmeldžių gyventojų.

29

Lipšniai apsieidamas su lybiais ir kuršiais, nemaža jų apkrikštijo.

Bet atsirado priešų iš uolesnių pagonių tarpo, kurie ėmė kurstyti prieš atėjusius iš užmario naujo tikėjimo platintojus. Kai kada reikėdavo apsigynimui prieš juos net ginklo griebtis. Kad geriau nuo užpuo- limų apsiginti, Meingardas įkūrė Ikskiulio pilį.

Matydamas, kad Kristaus tikėjimas platinti kaskart sunkiau, Meingardas išvažiavo pas papą Aleksandrą III, į Rymą pasitarti, kas daryti. Ryme pašvęstas vyskupu ir sugrįžęs į Padauguvį, greit pasimirė, nesulaukęs gero savo darbų vaisiaus.

Jo įpėdiniai, nežiurėdami savo augšto pašaukimo, ėmė platinti krikščionišką tikėjimą ne meilės žodžiais, tik prievarta ir kardu. Špraudės į Padauguvį ne tiek rūpindamies latvius apšviesti, kiek jų žemę pagrobti ir gyventojus pavergti. Ne tiek jiems rūpėjo stabmel- džių protas apšviesti šv. tikėjimu, kiek priversti nau- jiesiems valdovams mokėti dešimtinę, javus pilti, laukus nudirbti.

Todel pakrikštytų daugelis tiktai krikščionišką vardą tedėvėdavo, širdy pasilikdami stabmeldžiais. Ne vienas apsikrikštijęs skubėdavo į Dauguvos upę nusiplauti krikšto, sakydamaa: „tegul jisai sau grįžta, iš kur atėjęs“!

Toksai vokiečių pasielgimas buvo labai nekriščio- niškas, todel ir jų darbas neturėjo Dievo palaiminimo, o latviams ir lybiams atnešė nesuskaitomų nelaimių.

Meingardui mirus, į Padauguvį atvyko Bertoldas (1196 m.) kurs pradėjo apaštalauti kardu, nuo kurio greit ir patsai žuvo, užmuštas kovoje.

Tuo padrąsiati, lybiai pasiryžo vokiečius visai išvyti iš savo krašto; išžudė net savo tautiečius, kurie buvo

30

priėmę Kristaus tikėjimą. Bet pasirodė, kad ne taip lengva nusikratyti vokiečių.

Tretysis Padauguvio vyskupas buvo A/bertas Buks- geudenas. Tasai atvyko į Livoniją su ginkluota kariuo- mene ir apsiginti pastatė tvirtą Rygos pilį (1201 m.).

Paskui įsteigė tam tikrą ginkluotą vyrų broliją, kurios uždaviniu buvo ginti katalikų tikėjimas nuo pagonių. Tos brolijos raiteliai kareiviai prie paprastų apžadų, vienuolynuose daromų, dar prisiekdavo kovoti su pagonimis ir, kaipo ordeno ženklą, vilkėjo baltais apsiaustais, ant kurių buvo išsiūti raudonas kryžius ir kardas. Nuo kardo jie buvo vadinami kardininkais. Vyriausis jų viršininkas buvo magistras.

Kardininkų magistras pradžioj privalė klausyti Rygos vyskupo. Bet ilgainiui nuo jo globos atsipalaidavo.

Kardininkų ordeno uždavinys buvo šelpti silpnus, gelbėti prispaustus, platinti šv. tikėjimą. Bet jie, to nežiūrėdami, įtempė visas savo jėgas, kad pagriebtų svetimą kraštą į savo rankas ir pavergtų laisvą tautą.

Iš to kilo didžiausia vokiečių neapykanta, kuri po tiek šimtų metų išsilaikė iki šiolei. Kilo smarkiausių karų nes vietiniai gyventojai nenorėjo gera valia pašiduoti į verguvę. Bet vokiečiai, gerai apsiginklavę ir į karą įpratę, dažniausiai imdavo viršų.

Latviai ir lybiai vienų vieni negalėdami apsiginti telkė lietuvius, arčiau Dauguvos tuomet gyvenusius; bet ir tie ne visados galėdavo įveikti geležimi apkaltus vokiečius.

Kad lengviau palenktų gyventojus po savo valdžia, vokiečiai sėdavo jų tarpe nesutikimus, o paskui jais pasinaudodavo. Ypač jie išnaudojo nesutikimus tarp lybių ir latvių. Latviai, nekęsdami lybių, lengviau krikštijos, manydami, tuo būdu atsipalaiduosią nuo

31

savo kaimynų lybių ir estų. Lybiams tikrai užkenkė, prisidėdami prie jų sunaikinimo; bet nepoilgo patys pateko į didesnę verguvę.

Pirmų pirmiausia kardininkai užgriuvo ant žiemgalių. Albertas, užpuolęs (1208) su kardininkais Visvaldį, sudegino jo pilį, įo žmoną Dangerutę nužudė. Visvaldis iš gailesčio patsai nusižudęs. Visa Livonija ir žymi ėstų (arba igaunių) dalis 1225 m. teko vokiečiams.

Bent kiek ilgėliau gynėsi latgaliai ir kuršiai, kuriems talkininkavo žemaičiai ir augštaičiai lietuviai. Bet ilgai ištverti neišgalėjo prieš geležinį kardininkų ordeną, kursai ypačiai sustiprėjo, kai susivienijo su antru, dar karingesniu ordenu—kryžiuočiais. Visas tuomet Padau- guvio kraštas pateko į baisiausią verguvę.

Rymo papos kartkartėmis rašydavo, įspėdami gink- luotus vienuolius, kad krikščioniškai elgtųsi su vietos gyventojais, neatiminėtų jiems žemės, grąžintų tėvams įkaitais paimtus vaikus, neplėštų turto.

Bet tie įspėjimai nedaug tegelbėjo. Patsai Rygos arkivyskupas nemaža kentėdavo nuo tų kardininkų, pri- verstas skųstis šventajam tėvui arba net šauktis Lie- tuvos kunigaikščių pagalbos. O ką besakyti apie užka- riautus vietos gyventojus, kurie neturėjo galios nė pasiskųsti Romai.

Kryžiuočių Ordenas.

Prūsai buvo artimiausi vakarų Europos kaimynai; todel čia dar anksčiau kaip į Padauguvi pradėjo lankytis misijonieriai. Tačiau pasisekimo jie ilgai neturėjo, nes stabmeldiškas tikėjimas čia buvo labai įsikerėjęs; čia iki XIII amž. gyveno pats krivių krivaitis; čia buvo ir visų garsiausia lietuvių šventovė Romuvą,

Pirmasis kurs tarp prūsų mėgino skelbti Kristaus tikėjimą, regis, buvo šv. Vaitiekus, paskui Adalbertu

32

pramintas, Pragos vyskupas. Neilgai apsakinėjęs Dievo žodį, buvo prūsų nužudytas, kadangi drįso įžengti į dievams pašvęstą girią. Jo kūną išpirko už didelius pinigus Boleslovas Narsusis, Lenkų kunigaikštis.

Paskui kiek laiko prūsams apaštalavo šv. Olavas, Norvegų kunigaikštis, keliaudamas per Prūsus pas Jaroslavą Rusų kunigaikštį.

Laimingiau sekėsi šv. Brunonui, kursai pametęs Ottono ciesoriaus dvarą ir Magdeburgo arkivyskupo palaimintas, atvyko į Prūsus, kur didžiai uoliai ir atsi- davęs skelbė Kristaus mokslą, nemaža ir aprikštijo. Bet paskui 1009 m. ir tasai buvo nužudytas. Juo, rodos, ir pasibaigė pirmieji mėginimai apaštalauti prūsams.

XIli amž. pradžioje nauji misijonieriai, paraginti gandais apie sekmingą katalikų tikėjimo platinimą Livonijoje, einą į Prūsus ir dabar jau su didesniu pasisekimu. Jų tarpe žymiausis buvo Kristijonas, cistersų vienuolis, kursai, maloniai elgdamasis su stabmeldžiais, nemaža jų išmokė tikrą Dievą garbinti.

Papa Inocentas III, patyręs apie tai, rašė Gniezno arkivyskupui, įspėdamas, kad Dievo žodžio skelbėjai kartais neskriaustų naujų bažnyčios sūnų savo gobšumu, kad geruoju apsikrikštijusius nuo stabmeldžių keršto gintų, įei prireiks, net ginklu, tačiau nedrįstų niekam priverstinai primesti krikščionių tikėjimo.

Kristijonas, nuvykęs 1215 m. į Romą, buvo ten pašvęstas vyskupu. Bet grįžęs į Prūsus, rado čia kitaip, negu buvo palikęs. Prūsai, įpykinti užpuldinėjančio mozūrų kunigaikščio Konrado, šoko deginti ne tik Mozūrų miestų, sodžių ir bažnyčių, bet ir namie ėmė neapkęsti krikščionių, o jų turtą naikinti,

Lenkai skundėsi šv. tėvui, kad prūsai deginą ir naikiną jų kraštą, o ramius žmones į nelaisvę imą. Kristijonas, norėdamas įbauginti prūsus ir priversti

33 Malronio Raštai 3

juos Llausyti, papos pDritartas, paskelbė vadinamąjį, paskui dažnai vokiečių atkartojamą kryžiaus karą.

Rymo papos leisdavo su tam tikrais atlaidais kry- žiaus karą prieš pagonius, nes vokiečiai ir mozūrai apie prūsus skelbdavo nebūtus daiktus, apgaudinėdami papas: prūsai ir lietuviai gyvuliškai, kaip laukiniai gyveną, belaisvius deginą ir kankiną, sodžius siaubią, krikščionius kaip įmanydami žudą ir esą Europai lygiai pavojingi, kaip ir turkai.

Kryžiaus karai būdavo vykdomi šitokiu būdu: papa išsiuntinėjęs raštus į visus kraštus, kviesdavo vokie- čiams į talką kariauti prieš pagonius, suteikdamas visuo- tinus atlaidus tiems, kurie atlikę išpažintį, per paskirtą laiką dalyvaus šventame kare. Ant to balso rinkdavosi prieš prūsus ginkluoti vyrai iš visų žemių: iš Prancuzų, Austrų, Ispanų, Anglų ir iš kitur. Juos vokiečiai vadin- davo svečiais.

Nors tie talkininkai duodavo gerą paspirtį vokie- čiams kovose su prūsais, tačiau atlikę savo darbą ir išbuvę paskirtą laiką, grįždavo namon, palikdami vienus vokiečius, o prūsai įpykinti skubėdavo jiems atkeršyti.

Tuomet Kristijonas, pasitaręs su Konradu, įsteigė vadinamuosius, „Dobrinės žemės brolius“, kurie pasto- viai turėjo ginti nuo stabmeldžių. Bet tie broliai, nuo- latos kariaudami su prūsais, greit visi žuvo.

Tada atėjo Konradui nelaiminga mintis — pergabenti prieš prūsus raitelių kryžiuočių ordeną iš Jeruzalės, kur jisai rūpinosi ligonimis.

Tasai kryžiuočių ordenas, įgijęs sau garsų vardą karuose su turkais ir gerokai pralobęs, persikėlė paskui iš Šventosios Žemės į Europą. Čia valdžios ir viešpatavimo geidulys ištrynė visai jų pirmutinį augštą pašaukimą — tarnauti artimui ir ginti Bažnyčią. Jie tegeidė žemės, kad įsteigtų savo pasaulinę viešpatiją

34

Todel jų viršininkas, magistras Hermanas Zalcas dabar džiaugdamasis priėmė pavestą jam Kulmijos žemę, kuri buvo pasieny, Prūsų ir Mozūrų tarpe, pasi- imdamas ant savęs pareigą ginti krikščionis nuo stab- meldžių. Buvo tai 1228 metais. Nuo to laiko prasideda nuolatinis kruvinas karas prūsų, o paskui lietuvių su tais kryžiuočiais.

Kryžiuočių apdaras — baltas apsiaustas, ant kurio būdavo išsiuvamas juodas kryžius.

Pradžioje kryžiuočių buvo nedaug; todel jiems padėti plūdo iš visos Europos ginkluotų vyrų, vadinamų maldininkais, kurie manydavo darą išganomą darbą.

Kryžiuočiai ėmė tuojau statyti naujai užgrobtuose plotuose pilis, iš kurių išpuldami, geležiniais šarvais apkalti, ant arklių irgi apšarvuotų, naikindavo apylinkes, skleisdami ugnį, palikdami tyrus ir įsiverždami vis gilyn į Prūsus. Žvėriškai elgdamiesi su vietos gyventojais, greitu laiku susipyko ir su Kristijonu.

Prūsų buvo ir skaičiumi daugiau už latvius; ištverme jie buvo irgi patvaresni, todėl ilgiau prieš kryžiuočius laikės. Bet vargu buvo kariauti prieš geležinę kryžiuo- čių tvarką nelaimingiems prūsams, kurių tarpe dargi trūko vienybės.

Jau 1233 m. pagčionių-prūsų kraštas pateko į kry- žiuočių rankas, nors gynėsi atkakliai. Paskui iš eilės kryžiuočiai puolė artimiausius.

Prūsai dažniausiai ar žūdavo, ar pasitraukdavo giliau į savo žemę. Ordenas, užėmęs tuščias vietas, gabendavo iš Vokietijos gilumos savo tautiečių, jais apgyvendindavo naujas šalis ir tuo būdu eidavo vis gilyn į rytus (Drang nach Ost—varžtas į Rytus). Nau- jakuriai, įsigyvenę, padėdavo reikale kryžiuočiams ir kariauti prieš prūsus.

35

Prūsai, nuveikti kovoje, kartais pasiduodavo orde- nui, priimdavo krikštą, bet gavę progos, vėl sukildavo prieš savo engėjus, mėgindavo juos išvyti iš savo krašto. Kartais prūsams pavykdavo kryžiuočius sumušti, ar su- bėgusius į savo tvirtoves-pilis badu išmarinti. Bet vis delto galų gale prūsai, silpniau apsiginklavę ir silpnai susiorganizavę, buvo nuveikti, ypač kai kryžiuočiai susivienijo su Rygos kardininkais.

36

Lietuvos valstybės tvėrimasis.

Kai iš vienos pusės lybius ir latvius puolė kardi- ninkai spausti, iš antros pusės prūsus kryžiuočiai, vis gilyn skverbdamies į jų žemę, žemaičiai ir augštaičiai lietuviai buvo susiskaidę į daug mažų vienetų, kurių vadai, karaliukais vadinami, dažnai tarpusavy kovodavo.

Tačiau iki vokiečiai suspėjo sumindžioti ir pavergti prūsus bei latvius ir iki prisiartino tuo būdu prie vidu- rnės Lietuvos, ši pastaroji, pasijutusi esanti pavojuje, turėjo laiko susiorganizuoti ir sugebėjo įsisteigti vieną itvirtą valstybę.

Vienybės reikalas ne visų tautos vadų iš karto buvo suprastas; bet ta nuovoka nuo XIII amž. pradžios aiškiai bręsta žymesniųjų kunigaikščių tarpe, kurie nepasiten- kindami vien apsigynimu, kaip kad darė latviai ir prūsai, patys didesniais būriais ima užpuldinėti kaimynus.

Nuo XIII amž. pradžios aiškiai matyti lietuvių kuni- gaikščių ekspansijos (išsiplėtimo) noras. Kovose su lat- galiais, estais, gudais lietuviai dažniausiai ima viršų ir savo sumanumu ir geresniu apsiginklavimu. Vieni vokie- čiai tampa jiems pavojingi priešai.

Iš žymesnių to laiko kunigaikščių, kurie galėjo var- žytis del pirmenybės, galima paminėti šie: Žvalgaitis, Mingaila, Ringaudas, Utenis ir k.

37

Žvalgaitis. galingas žiemių Lietuvos kunigaikštis, 1204 m. žiemą su dviem tūkstančiais raitelių ėjęs pro Rygą į estų žemę. Rygiečiai vokiečiai persigandę vai- šino juos gerindamies. Tačiau kai lietuviai su didžiu grobiu grįžo pro Rygą, žiemgaliai su vokiečiais iš pasalų juos užpuolė nakčia ir daugumą išžudė. Žuvo ir pats Žvalgaitis, perdaug pasitikėjęs vokiečių vaišingumu.

Mingaila 1190 m. užpuolęs Polocką ir nepaisant smarkaus pasipriešinimo, jį paėmęs valdyti. Nuo to laiko lietuviai padauguviečiai per Latgalius pro Polocką užpuldinėdavo Pskovą, net Naugardą. Mingaila buvęs Naujapilio kunigaikščiu, šių dienų Trakų apskrity.

Utenis rytų šiaurinės Lietuvos kunigaikštis, kelius kartus laimingai prieš kardininkus kariavęs ir juos pergalėjęs. Bet nelaimingas jo buvo prieš kardininkus žygis 1227 m., kai arti Kandavos pilies jo kariuo- menė, po ilgo ir smarkaus mūšio, buvo beveik visai sunaikinta.

Ringaudo tėvas Algimantas, rodos, žuvo 1226 m., kai 7.000 lietuvių, naikindami Smolensko ir Naugardo kunigaikštijas ir pasiekę net Toržką ir Toporcą, buvo užpulti iš pasalų ir pergalėti.

Ringaudas 1226—1240

Ringaudui pasisekė ne tiek prievarta ir įėga, kiek sumanumu ir taikumu paimti į savo rankas visas Lietu- vos šalis, ir jisai pradeda vadintis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Sostinę perkelia iš Kernavos į Naujapilį.

Matydamas, kad kardininkai vis daugiau spaudžia lybius, latvius ir latgalius, Ringaudas kartkartėmis eina prieš vokiečius, talkininkaudamas savo tautiečiams. Nors ne visados grįžta pergalėtoju, tačiau kardininkai jau supranta, kad su lietuviais ne taip lengva kariauti, kaip buvo su latviais.

38

Kova ties Mogilna 1234. Ringaudo sūnus Erdvila su stipria kariuomene užėmė Gardiną, Dragičiną, Mozy- rių ir kitus gudų miestelius. Gudų kunigaikščiai suvie- nytomis įėgomis susitarė nusikratyti lietuvių kunigaikščio valdžios. Lucko kunigaikštis Dovydas patelkė Svia- toslavą, didžiojo Kijevo kunigaikščio brolį, Valuinės Leoną, ir Drucko kunigaikštį Dimitrą, pasamdę dar polaučius, stojo visi į kovą prieš Lietuvą.

Ringaudas, sužinojęs apie kylančią prieš jį audrą, prisiruoše irgi rimtai sutikti priešus. Susirėmė abi pusės žiemos rytuos ant Nemuno kranto, kur Dzitva įteka. Ringaudas, mažiau teturėdamas vyrų ir nepasiti- kėdamas savo įėgomis, apsirinko sau patogesnę apsi- ginti vietą, Nemuno ir Dzitvos trikampy.

Kova buvo kruvina ir ėjo bemaž ištisą dieną su įnirtimu. Galop lietuviai ėmė viršų. Priešų žuvo dau- gybė, ir didis grobis teko pergalėtojams: žirgai, ginklai, vežimai. Ta vieta paskui gudiškai buvo vadinama „Mogilna“ arba Kapais.

Po tos pergalės Ringaudo valstybės siena nukilo iki Polocko, Mozyriaus ir Pripeties upės.

Bet užgriebęs nemaža gudų žemės, Ringaudas mokėjo išmintingai juos tvarkyti, nevaržydamas jų tikėjimo, kalbos, papročių, savivaldybių, kaip ir toli- mesnieji jo įpėdiniai, didieji Lietuvos kunigaikščiai, kurie visados pasižymėjo savo plačia tolerantija (apy- kanta). Tuo būdu lietuvių to laiko ekspansija nesutiko ir didžio pasipriešinimo iš gudų pusės.

Kova ties Karsakiškiu 1236 m. Ringaudo pergalė ties Mogilna, plačiai pagarsėjusi, nugąsdino vokie- čius kardininkus, ir jie ėmė šaukti, kad lietuviai kaip turkai esą pavojingi Europos krikščionijai. Papa, jų įtikintas, apgarsino prieš Lietuvą kryžiaus karą. Kardininkai išsiuntinėjo raštus į visas šalis, melsdami

39

pagalbos. Susirinko į Padauguvį labai daug savanorių raitelių.

Kardininkų magistras buvo tuomet veiklus Volk- vinas. Surinkęs ir sutyarkęs tuos visus „maldininkus“ į didžiausią to laiko kariuomenę, Volkvinas perėjo per Dauguvą ir Nemunėlio paupiu traukė tiesiog ant Ker navos. Nesutikdamas pakeliu nė kokio pasipriešinimo ir nė vieno ginkluoto kareivio, jisai svajoja kiaurai pereisiąs visą Lietuvą ir ją be didesnio mušio užka- riausiąs.

Tuo tarpu tarp Lėvens upės ir Karsakiškių, išėję iš miškų į lygius laukus, kardininkai ir jų talkininkai išvydo plevėsuojančias lietuvių vėliavas ir kariuomenę pasirengusią stoti į mušį.

Ringaudas čia, kaip ir ties Mogilna, pasirinko gintis patogiausią prie upės vietą; kad nebūtų apsuptas ar iš užpakalio užpultas, ir įveikė priešą.

Buvo rugsėjo šv. Maurikijaus 21 d. Kardininkai net iš kelio neatsilsėję, nes jau saulė iš pietų sukosi, „puolė lietuvius, savo magistro įskatinti. Susirėmimas buvo labai smarkus, bet vokiečiai nė kokiu būdu neįstengė perlaužti lietuvių grandinių.

Jau saulė leidos, kai nekantrus Volkvinas, nema- tydamas kito būdo, pasiryžo ar garbingai žūti, ar per- laužti Ringaudo kariuomenės vidurį. Išsirinkęs 48 drąsių drąsiausius raitelius, apkaltus geležimi, puolė į lietuvių kariuomenės vidurį, kad jį sutriuškintų. Tačiau perlaužti lietuvių grandinių nepasisekė: pats galą gavo, ir visa jo kariuomenė ėmė bėgti. Lietuvių raitarija vienu akymirksniu jąją apsupo ir, maža kas jos gyvas beiš- spruko. š

Tos didžios pergalės Ringaudas nesunaudojo. Jei būtų ėjęs tuomet ant Rygos, būtų galėjęs vokiečių kardininkų ordeną visai sutriuškinti ir iš Livonijos

40

išvyti. Bet Ringaudas ar manė kardininkus esant bent lig laiko jau nebepavojingus ar, rasit, jo akis atkreipė naujas iš pietų slenkąs pavojus t. y. totoriai, kurie, didžiomis miniomis atsigrūdę iš Azijos ir pergalėję suvienytas rusų kunigaikščių įėgas, žygiavo dabar į Lietuvą. |

Kardininkų ir kryžiuočių susivienymas 1237 m. Kar- dininkai, Ringaudo pergale įbauginti ir pasinaudodami tuo, kad duota jiems laiko, nutarė susivienyti su kry- žiuočių ordenu. Tam tikslui Rygos vyskupas nuleido pasiuntinius į Romą, kad papa sujungtų tuodu ordenu, kad juodu iš vieno galėtų kovoti prieš lietuvius ir gintų krikščionius nuo pagonių.

1237 metais ordenų sujungimas tikrai buvo patvir- tintas. Kryžiuočių magistras buvo pavadintas didžiuoju magistru, kurio kardininkų magistras turėjo klausyti. Nuo to laiko ir kardininkai pradeda dėvėti juodą kryžių ant balto apsiausto.

Kryžiuočių ir kardininkų ordenų susivienymas labai sustiprino Lietuvos priešus, kurie dabar sistematingai ir sutartinai ėmė į4 spausti iš dviejų pusių ir ilgainiui lietuvius visai atstūmė nuo marių.

Lietuvai dabar ima slinkti artyn tasai pats pavojus, kaip prūsams ir latviams. Tik Lietuvos kunigaikščių sumanumas ir begalinis tautos patvarumas per 200 metų išlaikė į rytus besiveržiančius vokiečius, iki galop Vytautas Didysis juos visai sutriuškino Žalgirio kovoje.

Erdvila ir Mindaugas.

Ringaudas, sumanus valdovas ir drąsus karžygis, padėjo stiprius pamatus Lietuvai, bet neilgai teviešpa- tavo. Jam apie 1240 m. mirus, liko du sūnu-- Erdvila ir Mindaugas. Pirmasis pasiėmė valdyti Žemąją Lietuvą, antrasis Augštąją.

41

Jūdviejų jau už gyvos tėvo galvos, matyti, daly- vauta įžymesniuose įvykiuose, nes, jei tikėtina Valui. nės kronika, jų dviejų jau dalyvauta 1219 m. sutarty su Valuinės kunigaikščiu Danielium prieš vengrus ir lenkus: tarp kitų po sutartimi pasirašiusių vardų skai- tome Mindaugo ir Erdvilos vardu.

Erdvila pagarsėjo savo kovomis su totoriais, Totoriai, užkariavę visas rusų šalis, vieni pasisuko į vengrų žemę, kiti, vadovaujant Baidarui ir Kaidanui, traukė į Lenkus, bet pakely sudegino Pinską, Slonimą, Gardiną, kurie priklausė Lietuvai.

Totoriams pasitraukus į lenkų kraštą, Erdvila užėmė vėl šalį tarp Pripeties ir Būgo, o totorių baskakus, arba duoklės rinkikus, išblaškė.

Totoriai, lig šiolei visur pergalėtojai, baisiai įnirto ir jų vadas Šeibakas su stipria kariuomene iš Voluinės ėjo dabar prieš Lietuvą. Pirmieji lietuvių būriai buvo jo pergalėti ir priversti trauktis atgalios. Totoriai, degindami viską pakely, traukė į šiaurę prieš Lietuvą.

Išėjo tada prieš totorius Erdvila ir dabartiniame Lydos apskrity juos sumušė laukuose, kurie paskui buvo vadinami „Šeibakpole“.

Juos vydamas, Erdvila antrą kartą su jais susikovė jau Voluinėje, kur totoriai buvo lietuvių irgi nugalėti, bet pats Erdvila žuvo, pervertas strielos. Gudai ilgai garbino savo dainose Erdvilą — totorių pergalėtoją.

Mindaugas 1242—1263.

Erdvilai žuvus, paliko trys įo sūnūs -— Trainaitis, vadinamas Viskintu, Daumantas arba Arvydas ir Tautvila. Mindaugas pasiskelbė didžiuoju visos Lietuvos kuni- gaikščiu, Trainaičiui paliko Žemaičius valdyti, jo pri- klausant, o Daumantui ir Tautvilai pavedė sergėti rytus, paskyręs jiems Vitebską ir Polocką.

12

Tautvila ir Daumantas, vedę žmonas gudes, greit patys sugudėjo ir nebenorėjo Mindaugo klausyti, ypač Tautvila, pasitikėdamas artima giminyste su Aleksandru Neviškiu garsiu rusų kunigaikščiu, kurio žmonos seserį. buvo vedęs.

Mindaugas, sudrausti nepaklusniems brolvaikiams, ypač Tautvilai, kurs daugiausiai kurstė savo brolius į maištą, beregint užpuolė Polocką. Tautvila pabėgo pas kardininkus, Arvydas — Daumantas pas rusinų kunigaikštį Danielių.

Kardininkai ir Danielius labai apsidžiaugė ta proga užpulti Lietuvą. Galicijos kunigaikštis seniai su pavydu ir nepasitikėjimu žiūrėjo į augančią kaiminystėje Lie- tuvą; todėl dabar ne tiktai pažadėjo Mindaugo gimi- naičiams pagalbą, bet dar kvietė ir Lenkus pulti Mindaugą.

Lenkai, labai nuvarginti totorių, negalėjo prisidėti prie karo, bet kardininkai džiaugdamies priėmė pakvie- timą, juo labiau, kad Tautvila ir Daumantas, į Rygą atvykę, ne tiktai patys priėmė katalikystę, bet pasi- žadėjo ir visus Žemaičius pavesti ordeno globai, jei pasiseks nuo Mindaugo atimti. Danielius irgi prie tos progos manė atsiimsiąs nuo Mindaugo visas gudų šalis. .

Negana to, pačiuose ZŽemaičiuose, kurstant Trai- naičiui, net ir Augštoje Lietuvoje atsirado Mindaugo priešų: geležinė jo ranka ir griežtas reikalavimas jo klausyti nepatiko žemesniems kunigaikščiams, norin- tiems savarankiškumo, o brolvaikių kurstymai dar dau- giau prisidėjo prie visuotinos suirutės.

Sunkios dienos atėjo Mindaugui ir Lietuvai. Tačiau, nors iš visų pusių priešų apsuptas, Mindaugas nenu- siminė, drąsiai stojęs ginti savo krašto.

Pirmiausia pasiryžo atsiimti Polocką, kur sugrįžęs

43

dabar sėdėjo Tautvila su Danieliaus ir kardininkų atsiųsta įgula. Jau buvo bejsiveržę lietuviai į miestą, bet atėjo Polockui į pagalbą pats Aleksandras Neviškis. Lietuviai turėjo pasišalinti, nustoję savųjų apie 8000 vyrų.

Tuo pačiu metu Danielius, susitaręs su kitais gudų kunigaikščiais, pergalėjo lietuvių kariuomenę Slonimo laukuose ir slinko į šiaurę.

Mindaugas, sutraukęs stiprią apie 30,000 kariuo- menę, puolė į Kuršą, kur kardininkai, per Dauguvą persikėlę, dabar buvo įsiveržę. Jei ne visas Kuršas, tai bent žymi jo dalis tuomet dar priklausė Lietuvos kunigaikščiams.

Mindaugas Kurše apgulė Ambotės pilį, bet jos paimti jam nepasisekė: pats magistras atėjo jai į pagalbą. Kardininkai, nors nemaža čia turėjo nuostolių, bet privertė Mindaugą iš Kuršo pasitraukti.

Tuomet Mindaugas pasisuko prieš Tautvilą, kurs išėjęs iš Polocko, siaubė Lietuvą rytuose. Tautvila buvo išvytas. Tuo tarpu Danielius, nerasdamas pasi- priešinimo, brido vis gilyn į Lietuvą, užėmęs Volko- viską ir net Gardiną.

Matydamas, kad ginklu savo priešų nenuveiks, Mindaugas sumanė kitu būdu gelbėti Lietuvą. Pir- miausia pasirūpino susitaikinti su Danielium, atiduo- damas jam Slonimą ir Volkoviską ir išleisdamas savo dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno; o taikai aptarti ir patvirtinti pasiuntė savo sūnų Vaišvilką, kursai pa: Danielių ir pasiliko.

Apsisaugojęs iš- pietų pusės nuo Danieliaus, Min- daugas dar kartą mėgino laimės kardu su šiaurės prie- šais kardininkais, kurie, užėmę Kuršą ir Žiemgalius, įsiveržė į Žemaičius; su jais susidėjo ir Trainaitis. Kardininkai siaubdami buvo atsibastę iki Neries upės,

44

kurios dar nė karto nebuvo okiečiai lig šiolei pasiekę.

Bet Mindaugui ir šį kartą nepavyko vokiečių nuveikti. Vokiečių pergalėtas, užsidarė savo tvirtovėje Vorutoje, Kardininkai, tiesa, tvirtovės negalėjo paimti ir buvo priversti grįžti namo, bet baisiai sunaikino visą kraštą.

Nebematydamas kito kelio, Mindaugas sušaukė į Kernavą visuotiną didikų seimą pasitarti, kas daryti. Čia buvo nutarta su kardininkais taikintis, neatsižve!- giant į sunkiausias sąlygas, nors tai reikalautų didžiau- sių aukų.

Leidžia tada Mindaugas pasiuntinius pas kardininkų magistrą Andrių Stūklandą su gausiomis dovanomis— auksiniais ir sidabriniais daiktais bei daugybe arklių— ir meldžia, kad tasai pats atvyktų su juo pasikalbėti, laiduodamas neliečiamybę. Magistras sutiko ir atvyko į Mindaugo buveinę.

ia magistras kunigaikščiui pasakė aiškiai: neišsi- gelbėsi, jei nepriimsi krikšto su visa tauta ir nepavesi ordeno globai Žemaičių šalies, ką jau Mindaugo brol- vaikiai buvo pažadėję.

Mindaugas matė, kad lietuviai, iš visų pusių krikš- čionių apsupti, vis tiek neišgalės ilgai pasilikti stab- meldžiais; antra vertus, kito kelio Mindaugui ir nebuvo išsigelbėti nuo priešų, juoba kad Danielius, nors buvo padaręs su Mindaugu taiką, vis delto nesiliovė prieš jį veikęs ir net lenkus į talką vėl prieš jį kvietė.

Mindaugo krikštas 1252 m. Mindaugas, ilgai nesvy- ravęs, apsikrikštijo kartu su savo žmona, kuriai buvo duotas Mortos vardas, su dviem sūnum ir su nemažu didikų būriu,

Paskui, magistrui prtariant,. išleido "pasiuntinius į Romą, prancšdamas apie savo krikštą Inocentui IV,

45

prašydamas sau karališko vainiko, kaip jau magistro buvo žadėta, ir kad papa paimtų naują Lietuvos kara- lystę į savo ypatingą globą.

Papa Inocentas IV džiaugdamasis priėmė žinią apie Mindaugo krikštą ir vienu raštu Livonijos vyskupams įsakė prižiūrėti, kad niekas nedarytų jokių kliūčių Lie- tuvos karaliui, o kitu raštu Livonijos magistrui Stūklan= dui liepė, pasikvietus Kulmijos vyskupą Enrika, sn dvasiškiais ir kardininkais raiteliais nuvykti į Lietuvą ir apvainikuoti Mindaugą jo sostinėje Naujapily arba Vorutoje, kas tikrai ir įvyko 1252 m. rugsėjo 8 dieną. Pats Rygos arkivyskupas atvykęs dalyvavo nepaprastose iškilmėse.

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietys iš Livonijos, mokąs bent kiek lietuviškai, Kristijonas, kursai jau prieš apvainikuojant mokė Mindaugą ir jo žmoną krikščioniškų tiesų. Su Mindaugu priėmė krikštą apie 600 Lietuvos bajorų. Nuo tų metų ir reikėtų mums skaityti Lietuvos krikštą,

Bet priimdamas krikštą, Mindaugas buvo priverstas pavesti ordeno globai bemaž visus Žemaičius, kurie, tiesą pasakius, jau buvo vokiečiams pažadėti brolvaikių maištininkų.

Naujajam vyskupui išlaikyti Mindaugas užrašė pusę žemių: Raseinių, Betygalos, Ariogalos ir Laukuvos valsčiuose. Iš to užrašo galima spėti, kad ir paties vyskupo buveinė ir Naujapilis, kur Mindaugas buvo apkrikštytas, o kurio vieta šiandieną nėra tikrai žinoma, galėjo būti nepertoli nuo paminėtų vietų, bent nepgr- toli nuo Žemaičių sienos.

Nenorėdamas pasiduoti vokiečių ordeno įtakai, Min- daugas išgavo iš papos sutikimą, kad Lietuvos vyskupas priklausytų ne Rygos arkivyskupo, bet stačiai Rymo. Papa, priimdamas Lietuvą ir Mindaugą į savo globą

46

naujam karaliui atidavė visas stabmeldžių šalis, kurias tasai jau valdė ir kurias apims valdyti.

Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo labai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs labai didžių ir Lietuvai naudingų išdavų, kad jų nebūtų sutrukdę vokiečių ordeno atkaklumas ir Mindaugo brolvaikių kerštas.

Vokiečių ordenas būtų nustojęs pamato kariauti su stabmeldžiais lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau prisidėjusi prie kulturingųjų vakarinės Europos valstybių, kaip lygiateisė karalija, ir tai be lenkų tarpininkavimo; pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsų krašte ramus kultūros darbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmonių! Būtų buvę sulai- kyta ir gudų tikėjimo ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų šone. Patys prūsai būtų susilaukę nemaža paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimi išlikę nuo pražūties.

Mindaugui apsikrikštijus ir su Livonijos ordenu šiaip taip susitarus, nurimo ir Galičo kunigaikštis Danie- lius, kursai jau turėjo su Lietuvos valdovu dabar dau- giau skaitytis. Jojo sūnus Romanas, Mindaugo žentas, gavo valdyti Slonimą, Volkoviską ir visą taip vadina- mąją Juodąją Rusiją, bet su sąlyga, kad pripažins Min- daugo globą ir valdys jojo vardu.

Brolvaikiai irgi turėjo nusilenkti prieš Mindaugą ir bent paviršutinai su juo susitaikinti. Tautvila vėliai gavo Polocko žemę, Daumantas Utenos apskritį, o Trainaitis Žemaičius, pripažindamas ant savęs viršenybę ir Min- daugo ir iš dalies kardininkų magistro.

Tuo būdu susitaikęs su savo priešais, Mindaugas praplėtė savo karalijos ribas į rytų pietus: užėmė Černigovo ir Briansko kunigaikštijas. Todel kovoj su galingais savo priešais Mindaugas, tikrai sakant, nedau- gio galutinai tenustojo.

47

Bet ordenas ir brolvaikiai tik lis laiko ir veidmai- ningai buvo susitaikinę ir savo tikslų išsižadėti nemanė.

Ordenas, nepasitenkindamas sau pavesta Žemaičių globa, kad ten įvestų Kristaus tikėjimą, ryžosi tvirta įsiviešpatauti tame krašte amžių amžiais; net rodosi buvo išgavęs nuo Mindaugo raštą, kad visa Lietuva teksianti vokiečiams globoti, įei karalius mirtų bevai- kiu. Ypač vokiečiai pasiryžo tvirtai užimti visą pamarį vadinamą Sambiją, kad Lietuvą atstumtų nuo marių ir sujungtų kryžiuočių bei kardininkų šalis.

Bet Žemaičiai ne visai tepripažindami Mindaugo valdžią, dar mažiau buvo linkę pasiduoti vokiečių įungui. Prasidėjo nesiliaujama žemaičių kova su kardininkais, Į tą kovą įsikišdavo kartais kuršiai ir prūsai. Mindau- gas laikėsi nuošaliai, nors kaskart daugiau jam aiškėjo kad ordenui rūpi ne tikėjimo dalykai, bet grobiama politika.

Toje vietoje, kur kardininkų ordeno žemė sueina su kryžiuočių-prūsų žeme, vokiečiai pastatė stiprią Klaipėdos tvirtovę. Antrą tvirtovę įsisteigė apie dabar- tinę Kuldingą. Tų tvirtovių žemaičiai nestengė sugriauti. Bet jie sumušė ordeno kariuomenę prie Skuodo ir neleido įkurti trečios tvirtovės ties Durbės erežu, ant Kuršių ir Žemaičių sienos.

Įnirtimas tose nuolatinėse kovose 'š abiejų pusių— iš vokiečių ir žemaičių — buvo baisus. Kardininka, viską plėšė, degino ir naikino, bepalikdami rūstus tyrus, Nutverdami vaikus ir moteris, būriais juos kaip gyvu- lius varydavo į nelaisvę. Kai kryžiuočiai, Ottokaro padedami, užėmė Sambiją, tai vienas jų viršininkas liepęs visai vietinei diduomenei susirinkti į vieną butą ir tą butą uždegęs, kad paskui lengviau būtų suvaldyti vietos gyventojai, pasilikę be savo vadų.

Žemaičiai patys deginę savo namus ir su savo

48

šeimynomis ir daiktais slapstęsi giriose, iš jų užpuldi- nėdami ant savo skriaudėjų ir nenorėdami per prievartą krikštytis. |

Vokiečiai, negalėdami perlaužti žemaičių užsispy- rimo, skelbė visai Europai, kad tie pagonys esą nepa- prastai žiaurūs ir visai krikščionijai pavojingi. Skel- biama buvo kryžiaus karas, ir gaujos maldininkų plūdo kryžiuočių ordenui į talką.

Kova ties Durbės upe. Kai Žemaičiuose pasklido gandas, kad Mindaugas priverstas užrašęs visą savo karalystę ordenui, jei mirtų bevaikiu, įnirtimas prieš vokiečius dar daugiau pakilo.

Mindaugas gana ilgai toje žemaičių kovoje su vokie- čiais laikėsi nuošaliai, laikydamasis padarytosios sutar- ties, Bet jo padėjimas vis sunkėjo. Lietuvių dauguma nepasekė savo diduomenės pavyzdžiu ir, pasilikusi pagonimis, šnairavo į savo karalių kataliką. Negalėjo jisai pats ramiai žiūrėti į baisią ir pražūtingą savo brolių žemaičių kovą su kitataučiais.

Mindaugo brolvaikiai irgi visais būdais rūpinosi įtraukti jį į kovą su ordenu. Polocko kunigaikštis Tautvila jam laidavo, kad pats Aleksandras Neviškis ateisiąs į talką prieš vokiečius. Žemaičių kunigaikštis Trainaitis pranešė, kad prieš ordeną ne tiktai latviai ir lybiai, bet irgi prūsai pasiryžę sukilti ir laukią tik Mindaugo balso.

Mindaugas, gal ne labai pasitikėdamas savo brolvai- kiais, gal nenorėdamas laužyti sutarties, kad nesukeltų prieš save Europos ir Romos, ilgai svyravo.

Tuomet pats Trainaitis atvykęs pas Mindaugą ir jam pasakęs: „jei vokiečiai ims viršų ir galutinai pavergs Žemaičius, tai ir visa Lietuva kartu su savo karaliumi turės pagaliau pasiduoti jų valdžiai. Bet jei ordenas liks nugalėtas, tada ne tik Žemaičiai, bet ir Latviai ir

49

Maironio Raštai 4

Lybai, net patys Prūsai pasiduos su noru vyriausiai Mindaugo ęlobai.“

Mindaugas, matydamas, kad sutartis su vokiečiais atnešė Lietuvai tik nesuskaitomų nelaimių ir kad visa šalis kreivai žiūri į jo bendravimą su krikščionimis, galų gale susideda su žemaičiais ir stoja į atvirą kovą su ordenu, pranešęs apie tai kardininkų magistrui.

Ar Mindaugas, stodamas į kovą su vokiečiais, vien- kart atsižadėjo ir krikščionių tikėjimo, kaip tai ordenas po visą Europą paskui iš neapykantos skelbė, iki šiolei nėra išaiškinta. Tiek tėra žinoma, kad jojo žmona mirė katalike.

Kryžiuočiai ir kardininkai, pajutę pavojų, stojo į kovą išvieno ir paskelbė kryžiaus karą. Iš visų Europos kraštų bėgo maldininkai gelbėti ordeno. Atėjo vokie- čiams į pagelbą Žuvėdų ir Danų karalaitis Karolis.

Ordenas manė, kad Lietuvą sugniauš savo galybe. Bet kaip gi apsigavo, kai dar į Lietuvą neįžengę vokie- čiai, ant Kuršo sienos sutiko stiprią lietuvių kariuomenę, kurią vedė pats Mindaudas karalius.

Kova buvo labai smarki. Joje dalyvavo narsiausieji ir geriausieji kryžiuočių vadai: karuose pražilęs mar- čelga Enrikas Botelis, kardininkų magistras ir kiti žymesnieji vyrai. Bet geležinės lietuvių grandinės per- Jaužti neišgalėjo. Kuršiai, kurie buvo vokiečių eilėse, perėjo į lietuvių pusę ir sukirto kardininkams iš užpa- kalio. Magistras ir marčelga su daugybe ordeno diduo- menės čia gavo galą. Garsi ta Mindaugo pergalė ties Durbės upe atsitiko 1261 m. liepos 13 d. Pirmutinis jos vaisius tai Žemaičių išsivadavimas nuo kardininkų ordeno. ;

Mindaugo mirtis 1263 m. Mindaugo pergalės atkalsiai paskliško po Prūsus ir visa šalis kryžiuočių pavergta, sukilo prieš savo skriaudėjus. Kryžiuočiai

50

keliose kovose buvo jų supliekti. Pilys viena po kitos patenka į prūsų rankas. Kryžiuočiai, negalėdami niekur atsispirti, norėjo žvėrišku pasielgimu juos užbauginti: dvylikai prūsų vadų, kurie buvo įkaitais pas kryžiuo- čius, išlupta akys; bet tik didesnis kerštas prieš save sukelta,

Pagčionija, Notangija, Varmija užsiėmė kaip gaisras, Garsių garsiausis prūsų vadas Andrius Montė buvo vokiečiams tikra baidykle,

Kad kryžiuočiai neapgaudinėtų papos, prūsai krei- pėsi į Krokuvos vyskupą, melsdami pranešti šventajam tėvui, kad jie ne krikščionių tikėjimo neapkenčią, bet tik vokiečių, kurie juos žudą. Pats Žemaičių kunigsikštis Trainaitis atvyko prūsams pagelbėti.

Tokiomis sunkiomis kryžiuočiams dienomis pats jų didysis magistras žuvo. Jau laisvės ir rimties aušra buvo beauštanti Prūsams ir visai Lietuvai. Bet gudri vokiečių ranka pasėjo kerštą ir pavydą pačių Lietuvos kuni- gaikščių tarpe.

Pavydėdami Mindaugui pirmenybės, susitarė prieš ji brolvaikiai— Žemaičių kunigaikštis Trainaitis, Utenos kunig. Daumantas ir Plocko Tautvila. Mindaugas nieko apie tai nežinodamas pavedė savo kariuomenę Dau- mantui, kad eitų prieš Briansko kunigaikštį. Tasai netoli Dauguvos apstojo patį Mindaugą ir nužudė jį patį bei du jo sūnu — Repekį ir Ruklių. Taip pabaigė gyvatą vienas didžiausių XIII amž. kunigaikščių, kursai mokėjo ne tik gelbėti, bet ir išaukštinti Lietuvą sun- kiausiose apystovose.

Mindaugo netikėta ir ankstyba mirtis buvo didžiausiu smūgiu ne tiktai Lietuvai, bet ir Prūsams ir Latviams. Vokiečių ordenas, baisiai Mindaugo neapkęsdamas, ne tik jam gyvenant, bet ir mirus, visokius prieš jį šmeižtus Europoje skleidė, net patį jo vardą iškreipdamas į

51

Mendogą (mendax-melagis), vadindamas jį renegatu, atkritėliu nuo krikščioniško tikėjimo, nors nėra tikrų įrodymų, kad Mindaugas, pradėdamas karą su ordenu, tikrai būtų sugrįžęs į pagoniją.

Kai kurie rašytojai ne be pamato spėja Mindaugą kaip tik buvus nužudytą savo brolvaikių del tikėjimo. Papa Klemensas VI, po Mindaugo mirties rašydamas į Čekų karalių Ottokarą, vadina jį garbingos atminties Lietuvos karaliumi ir apgailestauja, kad nedorų žmonių buvęs nužudytas.

Kai kurie rašo Daumantą už tai Mindaugą nužu- džius, kad tasai įo pačią pasisavinęs. Bet tai paprastas ir negudrus vokiečių, ar pačių įo brolvaikių šmeižtas. Nejaugi Mindaugas būtų buvęs toks kvailas, kad būtų pavedęs Daumantui savo kariuomenę, jei tikrai būtų jį nuskriaudęs?

Trainaitis 1263—1255.

Mindaugui nelaimingai žuvus, per 20 metų iki Vytenio viešpatavimo, Lietuvos šalis gyveno nelaimingus laikus. Nebuvo joje tvarkos ir vienybės; kuo pasinau- dojo josios priešai. Per tuos 20 metų viešpatavo daug kunigaikščių, kurie keldami tarp savęs vaidus ir kerštą, šalį naikino;. tik retas iš jų savo mirtimi pasimirė, O kai Lietuvoj viešpatavo vaidai, kerštas ir netvarka, viengenčių Prūsų šalis ir visa Livonija, nešelpiami lie- tuvių, galutinai pateko į vokiečių verguvę.

Mindaugui žuvus, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pasiskelbė Trainaitis. Bet Tautvila irgi norėjo paimti į savo rankas valdžią ir tik laukė prozos slapta nužu- dyti savo brolį. Trainaičiui pasisekė apgauti neatsargus brolis: pasikvietęs įį pas save, neva pasitarti, kaip pasidalinus Lietuvos kraštą, jį nužudė, o Polocką, pasiun- tęs kariuomenę, užėmė.

92

Bet ir Trainaitis neilgai viešpatavo, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu, persekiodamas Mindaugo gentis, šalininkus, juos žudydamas. Savo žiaurumu sukėlė prieš save visą kraštą ir pats liko kareivių nugaluotas.

Gavęs žinią apie jo mirtį, vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilka grįžo į Lietuvą ir liepė Kernavoj susi- rinkusiai diduomenei jį paskelbti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 1265 m.

Vaišvilka + 1267.

Kai Mindaugas taikės su Galičo kunigaikščiu Danie- liumi, Vaišvilka buvo pasiųstas pas jį taikos aptarti ir patvirtinti. Būdamas pas Danielių, Vaišvilka priėmė gudų tikėjimą ir išsižadėjęs savo gimtinės, net vienuo- liu paliko, visai sugudėjęs.

Gavęs žinią apie Trainaičio mirtį, Vaišvilka pabėgo iš vienuolyno ir, atvykęs į Lietuvą, pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Jo tėvo šalininkai iš pradžių buvo jį priėmę su džiaugsmu. Tačiau neužilgo Vaišvilka visus prieš save sukėlė žiaurumu, žudydamas visus, kuriuos kuo nors įtardavo.

Dar už gyvos tėvo galvos, valdydamas vadina- muosius Juoduosius Gudus su Slonimu ir Volkovisku, buvo pasižymėjęs kerštingu ir žiauriu būdu. Paskui liko vienuoliu, lyg atgailą darydamas už nusidėjimus.

Dabar vėliai atsiliepė jam įgimta kraugerystė: žudė ir galavo visus, ką tik įtardamas arba kas įam nepa- tikdavo, ypač Trainaičio ir Tautvilos giminaičius. Dau- mantas, Utenos kunigaikštis, pabėgo į Pliskuvą (Pskovą), kur paskui pagarsėjo kaip sumanus ir drąsus to miesto valdovas.

Matydamas aplink save vien neapykantą, Vaišvilka galop atsisakė nuo valdžios, pavedęs Lietuvą savo svainiui Švaronui, Danieliaus sūnui, o pats išvažiavo

58

vėl į vienuolyną. Tuo būdu kai kurį laiką Lietuva buvo sujungta su Voluinės ir Galičo kunigaikštijomis.

Švarono brolis Levas, rūstaudamas ant Vaišvilkos, kad ne jam tasai pavedė Lietuvos kraštą, pasikvietė jį į savo sostinę Vladimyrą į vaišes ir čia nužudė. Švaronas irgi neilgai tevaldė Lietuvą, greitu laiku miręs.

Lietuvos suirimas.

Vaišvilkai mirus, pasibaigė viešpataujanti didžiųjų kunigaikščiųZeilė. Lietuva, netekusi vienos valdančios galvos, suskyla į atskiras kunigaikštystes; josios vienybė bent trumpam laikui išyra. Tasai laikotarpis Lietuvos istorijoje tamsokas, nes daugel kunigaikščių vienkart pradeda valdyti. Jų veikalai maža tėra žinomi, ne visai iki šiolei išaiškinti.

Po Vaišvilkos mirties kunigaikščiu buvęs pakeltas Šventragis 96 metų senelis, kursai Vilnelės ir Neries santakoje įkūręs maldyklą.

Toliau dar minimi vardai kunigaikščių — Gerimanto, Giliginio, Romundo, Trabo, Narimundo,—apie kuriuos niekas tikrai pasakyti negalima,

Be jų dar minimas Gerdenys, buvęs Polocko kuni- gaikščiu, Burkivydas, padaręs sutartį su Voluinės kuni- gaikščiu Danieliaus Mstislovu. Žemaičių kunigaikštis Butegaidė gana sekmingai kariavęs su kardininkais.

Iš tų visų kunigaikščių tarpo ypač vienas pasižy- mėjo, plačiau pagarsėjęs ir, rodos, net visos Lietuvos kraštą paėmęs valdyti į vienas rankas. Tai buvo Ker- navos kunigaikštis Zraidenis (1270—1272). Buvo tai drąsus ir sumanus vyras, kursai vienas tais nelaimingais laikais gelbėjo Lietuvą nuo aplinkinių priešų, kai kiti kunigaikščiai vien tik vaidus tarpusavy kėlė,

Jisai gana laimingai kariavo ir su kardininkais, ir su Voluinės kunigaikščiais,ir du kartu su Lenkais, nueidamas

54

iki Liublino ir Sandomiriaus. Kovodamas su pietų Gudais, Traidenis rūpinos Lietuvos pasienius apgyven- dinti Prūsų išeiviais, kurie tuomet buvo iš naujo ginklą pakėlę prieš savo skriaudėjus kryžiuočius, bet vieni ne ką tegalėjo įstengti.

Sūduviai artimiausioji Žemaičiams Prūsų šaka, išrinkę sau sumanų karui vadą Skumantą pakėlė prieš kryžiuo- čius maištą ir nemaža jiems įkyrėjo, siaubė Kulmiją, pasiekę net Marienburgą (Malburgą). Kryžiuočiai, atker- šydami siuntinėjo piktadarius, kurie degino sūduvių sodžius, Skumantas iš visur suspaustas, turėjo galutinai pasiduoti ir patsai apsikrikštijo. Sūduvių dauguma, nebepakeldami sunkaus jungo, persikėlė į Lietuvą, kur Traidenis jiems pavedė šalis apie Gardiną ir Slonimą.

Tuo pačiu metu Traidenis kariavo laimingai su kardininkais, vieną kartą atsidūręs net Ezelio saloj. Traideniui nemaža padėdavo kuršiai ir žiemgaliai, sukilę prieš kardininkus. Iš žiemgalių tarpo ypač pagarsėjo jų vadas Nameiksis, gudrus sumanus ir drąsus vyras, : Du kartu Traidenis labai sumušė kardininkus. Mušy ties Akmene pats kardininkų magistras Receburgas su daugybe raitelių krito. Kad geriau atsigintų nuo lietuvių, kardininkai ikūrė ant Dauguvos kranto Dina- burgo pilį, kurios Traideniu nepasisekė sugriauti. Atvirame prieš Traidenį mušy kardininkai retai bedrįs- davo stoti.

Kariavo Traidenis gana sekmingai ir su totoriais, kuriuos Levas, Vaišvilką nužudęs ir bijodamas lietuvių keršto, buvo užsiuntęs ant Lietuvos. Totorių kanas Nogajus, talkininkaujant Raudonųjų Rūsų kunigaikš- čiams, buvo užpuolęs Lietuvos šalį ir gana giliai įsi- veržęs; tačiau buvo lietuvių galų gale sumuštas, Žemai- čius toje kovoj vedęs kažin koks Sirputis.

55

Vytenis, 1293—1316.

Traideniui mirus, kunigaikščių tarpe pradeda pasižy- mėti ypač Ariogalos kunigaikštis Liutavaras. Jo sūnus Vytenis jau paima į savo rankas visos Lietuvos valdžią ir pradeda vadintis didžiuoju kunigaikščiu. Nuo jo pra- sideda nauja viešpataujanti kunigaikščių giminė, kuri pasižymi veikliais ir labai sumaniais valdovais, Jiems valdant, Lietuva pasiekia augščiausią savo galybės laipsnį ir stoja kaip lygi greta didžiausių Kiufops, valstybių.

Ištisas Vytenio viešpatavimas tai nuolatinė kova su kryžiuočiais, kardinikais ir iš dalies su lenkais. Tiktai iš gudų pusės per visą Vytenio viešpatavimą buvo ramų; gudai dažnokai patys dalyvauja Vytenio žygiuose prieš vokiečių ordenus. Lietuvos siena su Gudais siekia tuomet Būgo upę, ir nėra tikros žinios, kada Brasta ir Juodieji Rusai sugrįžo Lietuvai nuo Voluinės kuni- gaikščių. Gudų šalys, tuomet patekusios į sunkų totorių jungą, pradeda žiūrėti į lietuvius, kaip į savo gelbė- tojus ir noromis pasiduoda įų globai, kad pasiliuosuotų tuo būdu nuo totorių.

Daugiausia Vytenis kariavo su vokiečių ordenais. Iki to laiko lietuviai dažniausiai kariaudavo su kardi- ninkais; nuo kryžiuočių pusės juos skyrė dar nepavergta Prūsų dalis. Bet kai kryžiuočių ordenui pateko ir Sūdu- viai, o per Sambijos pamarį abudu ordenu pasidavė sau rankas, prasideda kruvinos Vytenio ir jo įpėdinių kovos ne tik su kardininkais, bet ir su vakarų kry- žiuočiais.

Tose su kryžiuočiais kovose Vyteniui gana sekės, bet dažniausia viskas baigdavos pasiplėšimais grobio. Tos kovos cina juo tolyn, juo smarkyn.

Kryžiuočiai buvo lietuviams baisesnis priešas negu kardininkai; bet ir lietuviai tose kruvinose imtynėse

56

pasirodė atsparesni ir galingesni, nekaip prūsai, kurių tarpe visados trūko vienybės. Tiesa, ir žemaičiai, turė- dami net iki 1444 m, atskirus savo kunigaikščius, ne visada tenorėdavo klausyti Vytenio ir kitų didžiųjų kunigaikščių, gindami savo autonomijos (savivaldybės), bet vis delto, kilus didesniems pavojams, jungdavosį su Augštąja Lietuva.

Vyteniui viešpataujant, Žemaičių vakarai buvo patekę į kryžiuočių rankas ir mokėjo jiems duoklę. Kryžiuo- čiai jau buvo įsikūrę ten pilį, kur susitinka Nemunas su Dubysa, ir tos pilies komturas (komendantas) Lie- bencelis per 5-rius metus valdė apylinkę. Bet kai žemaičiai pamėgino vokiečių jungo, pasikvietė Vytenį ir jojo padedami iššlavė kryžiuočius iš savo krašto.

Kad pigiau būtų kovoti su Lietuva, ordenas steigė pasieniais ir kitur pilių, kaip kad Tilžės, Ragainės, Skirsnemunės, kur buvo nuolatinės kareivių įgulos. Tačiau ir lietuviai dar daugiau pristatė Žemaičiuose ir ant Nemuno pilių, kaip antai: Junigėdą, Bisėnus- Kolainius, Medvegalį, Puteniką, Antkaimį (Betygalą) ir kitas.

Tose pilyse paskirtas tam tikras kareivių, apylinkės vyrų, burys ėjo nuolatinę sargybą. Lietuvių pilys būdavo taip sumaniai įtaisomos ir ginamos, kad retai kada pasisekdavo kryžiuočiams į jas įsigriauti. Bet užtat apylinkės buvo be pasigailėjimo vokiečių deginamos ir naikinamos.

Del nuolatinių užpuldinėjimų, ir kryžiuočių, ir lietuvių, dideli plotai tarp Prūsų ir Žemaičių pavirto tyrais, užaugo neįžengiamais miškais. Per tuos tyrus du keliu ėjo į Lietuvą: vienas panemunėmis ant Kauno, antras stačiai ant Gardino. Lietuviai, atkeršydami vokiečiams, siekdavo dažnai gilokai į Prūsus, net iki Kulmijos ir Varmijos kraštų.

97

Ypač pasunkėjo lietuviams kovos su kryžiuočiais, kai didysis jų magistras iš Venecijos galutinai persi- kėlė į Prūsus ir apsirinko sau buveinę Marienburge, o turėdamas galybę surinktų turtų, jų nesigailėdamas, samdėsi visur kareivių ir priiminėjo raitelius vienuolius, nežiūrėdamas jų doros.

Vyteniui ypač nepasisekė 1311 metais žygis į tolimą Varmijos šalį. Su dideliu grobiu grįždamas, Vytenis neatsargiai apsistojo arti savo sienos tyruose atsilsėti ir dievams aukoti, manydamas, kad užpakaly iškirsti ir ant kelio užversti medžiai užtenkamai jį giną nuo netikėto kryžiuočių užpuolimo. Vokiečiai netikėtai užpuolė iš šono, atėmė visą grobį ir savuosius į nelaisvę varomus žmones (apie 1400), baisiai sumušė lietuvių kariuomenę. Pats Vytenis vos beišspruko, sužeistas į galvą. Daugiau kaip 2800 žirgų pateko į priešo rankas.

Kryžiuočių džiaugsmas buvo neapsakomas. Per amžius tai pergalei atminti Torne buvo tuomet įsteigtas moterų vienuolynas.

Kovos su kardininkais. Artimiausi Žemaičių kai- mynai — kuršiai ir Dauguvos kairėsės pusės žiemgaliai kai kurį laiką priklausė Lietuvos kunigaikščiams. Bet kardininkai, apėmę latgalius ir dešinės pusės žiemga- lius, ėmė spausti pietų žiemgalius ir kuršius. Vyteniui viešpataujant, bėgdami nuo vokiečių jungo, daugelis kuršių ir žiemgalių persikėlė į Žemaičius ir čia susi- liejo su vietos gyventojais. Kurie pasiliko savo šaly, buvo priversti vokiečiams pasiduoti ir apsikrikštyti.

Kariaudamas su kryžiuočiais, Vytenis kariavo ir su kardininkais, gelbėdamas kuršius ir žiemgalius, o tose kovose su kardininkais netikėtai rado talkininką—patį Rygos arkivyskupą.

Jau nuo pat įsikūrimo kardininkų ordeno prasidėjo ginčai tarp ordeno magistro, kurio rankose buvo

58

pasaulinė valdžia, ir tarp Rygos arkivyskupo, kuriam priklausė Rygos miestas, jo apylinkės ir kiti vyskupai sū savo bažnytinėmis žemėmis (beneficijomis). Magistras stengėsi, kad jo klausytų ir pats arkivyskupas. Tasai, gindamas savo teises, šaukėsi didžiojo Lietuvos kuni- gaikščio pagalbos.

1294 metais kardininkų magistras, užpuolęs iš pasalų arkivyskupą, pasodino jį į kalėjimą, kur tasai ir mirė, Jo įpėdinis padarė sutartį su Vyteniu, ir tasai, susi- jungęs su Rygos piliečiais, užpuolė kardininkus ir juos po ilgos kovos sumušė pamary. Žuvo pats magistras Brunas ir daugel vienuolių raitelių.

Vaidai tarp kardininkų ir Rygos arkivyskupo 1305 m. vėl iškilo. Arkivyskupas pasitelkė Vytenį, kardininkai danus. Negana to — arkivyskupas skundėsi papai, paskelbdamas visas ordeno nedorybes, —kad jie išpjovę žiemgalių ir latgalių diduomenę, o jų valsčius ir turtus pasisavinę, kad jie neleidžią kunigams mokyti gyventojų šventojo tikėjimo, nenorėdami nustoti kariavimo prie- žasties, kad del Lietuvai daromų skriaudų ir Mindaugas buvęs priverstas sutraukyti su jais sutartį ir pakelti ginklą prieš skriaudėjus.

Šv. tėvas paskelbė ordenui dvasišką bausmę — interdiktą (1309 m.). Tačiau kardininkai, įsivyravę ir turėdami galingą kumštį, maža teatbojo papos bausmių, ojei kiek teisinos, tai tik tam, kad nenustotų Europoje gero vardo ir jos paramos, ištikus reikalui.

Vytenio mirtis. Vytenis kariavo ir su Lenkais. Jau už gyvos savo tėvo galvos jisai du kartu žygiavo į Lenkus. Palikęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytenis dar septynius sykius ėjo į Lenkus, pasiekdamas kai kada Kališių, Lenčicą, Sieradzą ir grįždamas su dideliu grobiu. Lenkai nedrįso jam kelią užstoti, nes susiskaldę tuomet mažomis kunigaišktystėmis, buvo patys silpni.

59

Pasimirė Vytenis 1316 m. kely, grįždamas nuo Skirsnemunės pilies, kurią kryžiuočiai buvo neseniai įkūrę. Pradžioj vokiečiams nesisekė pastatyti tos pilies. Vytenio pasiųstas karvedys Surminas sudegino kry- žiuočių laivus su visa prirengta medžiaga ir daug vokiečių nuskandino Nemuno vilnyse. Bet vėliau ordenui pasisekė pastatyti pilis, kurios ir pats Vytenis nebe- įveikė sugriauti,

60

Lietuvos galybė.

Gediminas 1316—1341.

Lietuva jau buvo turėjusi garsius ir sumanius kar- vedžius; bet tikru valstybės valdovu ir tvarkytoju bu- vo pirmasis Gediminas, Vytenio brolis. Nuo jo prasi- deda Lietuvos galybė, kuri augte auga prie jo suma- nių įpėdinių, o Vytautui valdant, pasiekia augščiausią laipsnį. Gediminas ne tiktai nenustojo nė mažiausio savo karalystės ploto, bet dar ją žymiai padidino pla- čiais gudų kraštais.

Viduje Gediminas taip sutvarkė Lietuvą, kad ats- kiros jos dalys sudarė tvirtą vienetą. Tiesa, kai kurias karalystės šalis jis pavesdavo valdyti ar savo sūnums, ar vietiniems kunigaikščiams; tačiau įų valdžia buvo gana apribota; turėjo visur klausyti didžiojo kunigaikš- čio ir buvo laikomi įo vietininkais. Nei Gediminui vieš- pataujant, nei jojo sūnums Lietuva nebuvo taip susi- skirsčiusi į dalis, kaip gudų šalys. Lietuvos kunigaikš- čiai net vesdami, ar savo dukteris išleisdami, turėdavo klausti didžiojo kunigaikščio patarimo.

Lietuva, viešpataujant Gediminui, randasi tvirta sa- vo vienybe, pavojinga kaimynams savo patvaria ka- riuomene, garsi Europoje savo pergalėmis. Tiesa, bai- siausis jos priešas — kryžiuočiai ir kardininkai po vie: nu didžiuoju magistru susijungę ir tvirtai įsigyveną

61

užimtose šalyse, — augo irgi savo galybe, o maža be- sirūpindami krikščionių tikėjimo platinimu, turėjo ome- ny bemaž tik politikos siekius.

Prisiplėšę turtų, turėdami užtenkamai samdytos ka- riuomenės ir nemaža savanorių, pristatę mūro tvirtovių ir miestų, suspaudę Lietuvą iš dviejų pusių, vokiečių ordenai buvo labai pavojingas Lietuvai priešas, ir rei- kėjo jai įtempti visos jėgos, norint prieš jį atsispirti. Tik Gedimino ir jo gabių įpėdinių patvarumo dėka, Lietuva garbingai išliko iš kruvinų imtynių su kryžiuo- čiais ir kardininkais, jų neperblokšta.

Matydamas, kad kryžiuočiai vis auga į didesnę ga- lybę, Gediminas suprato, kad vieniems lietuviams bus sunku jie atremti. Todel viena, jisai didina savo kara. lystę, prijungdamas sau Gudų kraštus; antra, mėgina susitarti su Lenkais prieš bendrą priešą; o kad atimtų ordenui kariavimo priežastį (pretekstą) rašo į Romą papai, norįs priimti krikštą.

Be to Gediminas rūpinos ir lietuvių apšvietimu, kviesdamas iš vakarų Europos amatninkų, pramoninkų ir pirklių, apsiimdamas juos globoti.

Prijungęs prie Lietuvos antra tiek Gudų kraštų, Gediminas pradeda vadintis Lietuvių ir Gudų karaliu- mi. Jeigu dar paminėsime, jam viešpataujant, Vilniaus sostinės įkūrimą, tai ir bus svarbiausieji to valdovo darbai ir nuopelnai.

Pirmieji Gedimino žingsniai. Paskutiniais Vytenio viešpatavimo laikais, Lucko kunigaikštis Levas buvo užėmęs Drogičiną ir Brastą. Gediminas buvo pasiųs- tas jo iš ten išvyti. Toje kovoje Levas gavo galą, ir Gediminas paėmė valdyti jojo šalį. Čia gavo žinią apie brolio mirtį ir pasiskubino į Lietuvą užimti Lietuvos valdovo sostą.

62

Tuo tarpu kryžiuočiai, sužinoję apie Vytenio mirtį, pasiryžo tuo pasinaudoti; įpuolė į Žemaičius, sudegino Bisenės pilį ir baisiai nusiaubė visą šalį. Gediminas, apie tai sužinojęs, išėjo prieš juos su kariuomene, lie- pęs Gardino pilies komendantui užeiti vokiečiams iš šono. Kryžiuočius vedė marčelga,

Kova įvyko ties Žeimiais, kur vokiečiai buvo bai- siai sumušti. Čia toje kovoje pirmą kartą, kaipo Ge- dimino karvedys, minimas Goštautas. Išlikusiems mušy priešams žemaičiai užvertė kelius medžiais. Pats mar- čelga gavo galą, o žemaičiai sugavę garsų kryžiuotį Gerardą Riūdeną ir gyvą sudeginę, aukodami dievai- čiams. Po to nuopolio didysis kryžiuočių magistras Frier'as dvejiems metams padaręs su Gediminu pa- liaubas.

Susirašinėjimas su Roma del krikšto. Gediminas gerai žinojo, kad taika su kryžiuočiais ilgai nepatvers; tuo tarpu visa Lietuvos šalis, del nesiliaujamų kovų Vyteniui viešpataujant, buvo baisiai nuvargusi. Reikė- jo jai parūpinti patvaresnę ramybę, jos vidui sutvarky- ti. Todel Gediminas sumanė atimti vokiečių ordenams pati pretekstą užpuldinėti Lietuvą, kaipo pagonių šalį.

viesus ir išmintingas valdovas Gediminas gal būti suprato, kad stabmeldiškas lietuvių tikėjimas, iš visur apsuptas krikščionių, vis tiek ilgai neišsilaikys. Pata- riamas Rygos arkivyskupo, jam labai palankaus Prid- rikio Lobenstato, kurs kaip tik tuomet varė bylą Ro- moje su vokiečių ordenu, siunčia Gediminas du raštu (1322 ir 1323 m.) papai Jonui XXII, skųsdamasis ant kryžiuočių ir išreikšdamas norą atsiduoti jo globai.

„Šventasis tėve, rašo Gediminas: mes ne del to kariaujame prieš krikščionis, kad neapkęstumėme krikš- čioniško tikėjimo, bet ginamės nuo baisių kryžiuočių „neteisybių. Štai del jųjų nedorybių ir persekiojimų ka-

63

ralius Mindaugas buvo priverstas išsižadėti tikėjimo; mano pirmtakūnas Vytenis veltui kvietė į Lietuvą krikš- čionių kunigus, pavesdamas jiems savo krašte bažny- čią: kunigų kryžiuočiai nepraleido ir bažnyčią sudegino“, Skųsdamasis kryžiuočiais, Gediminas meldžia juos su- drausti ir pasižada klausyti papos, kaip ir kiti krikš- čionių karaliai klauso.

Tuo pačiu (1323) metu siunčia Gediminas raštus į Saksoniją ir Sileziją, kviesdamas pranciškonių ir da- mininkonių kunigų, kad atvyktų į Lietuvą šviesti žmo- nių, pranešdamas, kad dvi katalikų bažnyčios pastaty- tos Vilniuje, o viena Naujapily. Keleta kunigų vienuo- lių tikrai atvyko į Lietuvą.

Kryžiuočiai, sužinoję apie Gedimino raštus, pasiųs- tus į Romą, ėmė nerimastauti. Patsai didysis magis- tras Karolis Beffartas nuvyko į Romą, kad perkalbėtų papą Gedimino priekaištus esant neteisius ir pasižadė- jimą krikštytis veidmainišką.

Papa, nežinodamas, kas bemanyti, pažadėjo atsiųsti vyrų vietoje reikalo ištirti; tuo tarpu uždraudė užpul- dinėti ir naikinti Lietuvą. Tačiau kryžiuočiai, nepaisy- dami papos draudimo, paskelbė kryžiaus karą ir ėmė siaubti Žemaičius.

Gediminas, pamatęs ir papą negalint kryžiuočių su- drausti, kad Lietuvos neužpuldinėtų, labai įpyko. To- del, kai papos pasiuntiniai per Prūsus atvyko į Rygą o iš čia į Vilnių, nors Gediminas priėmė juos iškil- mingai, sėdėdamas ant sosto, stovint aplinkui dvyli- kai senatorių, bet krikštą priimti patsai atsisakė, nors pareiškė pranciškonims ir damininkonims leidžiąs lais- vai Lietuvoj gyventi ir skelbti krikščionių tikėijmą.

Prie tokio Gedimino atsakymo prisidėjo ir kitokių aplinkybių: Gedimino pasiuntinius į Rygą kardininkai kely sugavę ir Ašerodės pily nugalavę. Žemaičiai, su-

64

žinoję apie išleistus į Romą Gedimino raštus ir jo pa- reikštą norą apsikrikštyti, dargi pačių vokiečių pakurs- tyti, pradėjo prieš jį šiauštis. — Kadangi Gedimino valstybėje buvo jau daug gudų stačiatikių, tai ir tiems Lietuvos karaliaus sumanymas pasiduoti Romos papos globai buvo nemalonus ir galėjo sukelti nepasitenkinimą.

Taigi del šitų priežasčių Gediminas pasiuntė į Ry- gą savo rūmų vyrą Silgalį, kursai Gedimino vardu papos pasiuntiniams pareiškė, kad kryžiuočiams rūpi ne Dievo žodis skelbti lietuvių tarpe, bet vien tik Lietuva pavergti. Todel Lietuvos karalius aisisakąs nuo savo pasižadėjimo.

Papos pasiuntiniai vis delto matyti nebuvo nustoję vilties, kad Gediminas ilgainiui gali apsikrikštyti, išnykus kliūtims; todel jie įsakė ordeno vienuoliams per ketve- rius metus gyventi santaikoj su Gediminu.

Tačiau kardininkai to paliepimo nepaklausė. Susitarę su Naugardu, užpuolė Rygos arkivyskupą ir ėmė siaubti Lietuvą. Tuomet Rygos arkivyskupas atskyrė vokiečių ordeną nuo Bažnyčios, jį iškeikdamas (1325 m.) ir viešai paskelbdamas, kad savo nedoru pasielgimu kardininkai sulaikę Gediminą priimti katalikų tikėjimą.

Atkeršydamas kardininkams ir užtardamas arki- vyskupą, Gediminas su didele kariuomene persikėlė per Dauguvą ir smarkiai sunaikino Livoniją, o Dinamiindės pilį sudegino. Tačiau Gediminui sugrįžus namo, kardi- ninkų magistras apsiautė Rygą ir privertė arkivyskupą atsisakyti nuo sutarties su Gediminu.

Galų gale ordeno magistras padarė su Gediminu dešimčiai metų taikos sutartį ir iki įo gyvos galvos maž daug jos laikėsi.

Rūpinimasis apšvietimu. Gediminas rašė laiškus ne tiktai papai, rūpindamasis apšviesti tautą dvasiškai. Jisai leido laškus į garsesnius pramonės ir prekybos

65 Maironio Raštai 5

miestus, kaip tai, Liubeką, Rostoką, Stetiną, Gotlandą, kviesdamas į Lietuvą mūrininkų, siuvėjų, kurpių, kalvių, dailidžių, pirklių ir kito amato žmonių, pažadėdamas juos globoti ir atleisti nuo muito bei kitų mokesčių.

Kiek galima manyti iš pilkalnių iškasenų, žemė Lietuvoje buvo išgyvenama bent ne menkiau, kaip kad kaimynių tautų; pramonė, amatai ir prekyba irgi buvo ne kiek atsilikę nuo vakarų Europus. Bet Gediminui, perkėlus savo sostinę iš Kernavos į Trakus, o paskui į Vilnių, labai rūpėjo šią naują savo buveinę veikiau praplatinti, padidinti ir apgyvendinti. Todel ir kvietė iš visur gyventojų, ypač amato žmonių, duodamas jiems dovanai žemės ir suteikdamas pašalpos.

Apie Vilniaus įkūrimą taip sako senų padavimas. Vieną kartą, medžiodamas su savo bajorais Panerių kalnuose, Gediminąs ilgai gainiojęs ir galų gale už- mušęs nepaprastai gražų taurą. Būdamas pavargęs, negrįžęs tą vakarą į Trakus, bet ten pat kalnuose apsinakvojęs. Čia ant balno galvą paguldęs ir sapnavęs geležinį vilką, kursai žiūrėdamas į karalių. kalęs dan- timis; jo vidury buvę dar 100 kitų vilkų. Šitie taip baisiai staugę, jog girios ir tyrai skambėję.

Patsai negalėdamas to sapno sau išaiškinti, pasivadi- nęs Gediminas augščiausiąjį kunigą Lizdeiką, delto taip pavadintą, kad kudikiu buvo rastas arelio lizde. Lizdeika šit kaip sapną išaiškinęs: sapnas reiškiąs laimę, šarvuo- tasis vilkas — galingą miestą su pilaitėmis, kurį švie- siausis karalius turįs čia įkurti. To miesto sostinės garsas pasieksiąs tolimiausias pasaulio šalis. Toks sapno aiškinimas (Gediminui patikęs ir jisai čia, Neries ir Vilnelės santakoje, perkėlęs iš Trakų savo buveinę, kurią pavadinęs Vilniumi (1322 m.).

Kai Gedimino piliai kasta pamatai, norint kad jos niekas nepajėgtų išgriauti, nutarta dėti tvirčiausį ker-

66

tinį akmenį. Kunigai-vaidilos pataria padėti po pamatu jaunikaitį, kurį tikra motina paaukotų. Paskel- bus tokią dievų valią, atsirado Lietuvoj motina, kuri aukojo savo vienturtį sūnų. Sūnus irgi sutikęs pasi- aukoti, jei vaidilos prirodysią, tokia esanti dievų valia, o prirodysią, atspėdami mįslę, kas pasauly saldžiausias, kiečiausias ir lengviausias. „Saldžiausias, atsakė vaidilos: medus, kiečiausias— akmuo, lengviausias — pūkai“. „Ne, tarė jaunikaitis: vaidilos mįslės neatspėjo, tai jie ir nežino tikros dievų valios; nesą jam irgi reikalo be dievų valios pasiaukoti. Saldžiausis—miegas, lengviau- sis-——kūdikis motinai ant rankų, kiečiausi—ta jo motinos širdis, kurį sūnų mirčiai aukoja“.

Tada vaidilos paskelbė, kad po kertiniu akmeniu reikią padėti nekalta vienturtė mergaitė, kuri pati pasiaukotų. Atsirado tokia mergaitė, rūtomis vainikuota. Bet kai ritino akmenį į duobę, kur stovėjo nekalta mergaitė, laikanti rankoj gėles, tai akmuo teužgavo gėles ir, iš rankų išmušęs, prislegė. Pati mergaitė išliko gyva.

Santykiai su Gudais. Gediminas nemaža prie Lie- tuvos prijungė Gudų žemės, ne tiek ginklu užkariau- damas, kiek ramiu būdu paimdamas valdyti per susi- giminiavimą. Gudų žemės buvo tuomet suskilusios į daugybę mažų kunigaikštijų ir, patekusios į totorių jungą, mielai pasiduodavo Lietuvos globai, kad išvengtų totorių priespaudos.

Pliskuviečiai (Pskovas), kardininkų spaudžiami, du kartu šaukėsi Gedimino pagalbos, jos negaudami iš didžiojo Naugardo. Gediminas pasiuntė jiems Dovydą Daumantaitį, Gardino komendantą, kursai, pergalėjęs kardininkus, pasiekė net Revelį ir persivarė apie 5000 vokiečių belaisvių.

67

Tverės kunigaikštis Aleksandras, bėgdamas nuo totorių kano Uzbeko, ieškojo prieglaudos irgi pas Gediminą.

Gedimino sūnų Narimantą pasirinko sau apgynėju didysis Naugardas, pavedęs jam 1333 m. valdyti Ladogą, Ižorą ir Kareliją. Valdydamas tą kraštą Naugardo vardu, Normantas buvo sumanęs visai nusikratyti Nau- . gardo globos ir savaimingai tvarkytis; bet tatai jam nepasisekė. Paskui gavo valdyti Turovą ir Pinską.

Gedimino duktė Augustė ištekėjo už Simano Iva- naičio, didžiojo Maksvos Kunigaikščio. Gedimino sūnus Algirdas vedė sau žmoną Mariją, Vitebsko kunigaikštytę, ir paliko Vitebsko valdytoju. Vladimyro miestas su Voluine pateko Gediminui, kai jojo sūnus Liubartas vedė vienatinę tos šalies kunigaikštytę.

Gediminui valdant, Lietuvai priklausė Juodieji Gudai, Minskas, Pinskas, Vitebskas, Turavo kunigaikštija, Brasta, Kobrinas, Drogičinas, Mielnikas, Kamienčius, Vladimyras. Kai del Kijevo, tai vieni griežtai sako, kad Gediminas ji paėmęs valdyti 1333 m. kartu su Ovruču ir Žitomirų; kiti rašo, kad Kijevas Lietuvai galutinai patekęs, tik viešpataujant Algirdui.

Santykiai su Lenkais. Valdant Gediminui, kaimy- niški santykiai su Lenkais pagerėjo. Jau Mozūrų Kuni- gaikštis sau žmoną paėmė Gedimino dukterį Danutę. Tačiau dar svarbesnis buvo jo susigiminiavimas su Lenkų karaliumi Vladislovu Lokietku (Alkunele), kursai, norėdamas nuo kryžiuočių atsiimti užgriebtą Kulmiją ir ieškodamas sau talkininkų, atleido pasiuntinius į Vilnių (1325 m.), sutarčiai padaryti prieš vokiečių ordeną, o tai sutarčiai patvirtinti meldė Gedimino dukters Aldonos savo sūnui Kazimierui už moterį. Gediminas priėmė pasiuntinius su didžia iškilme ir, juos pavai- šinęs, atleido Aldoną, o su ja paleido iš nelaisvės

68

24,000 lenkų, per karus paimtų į nelaisvę. Aldona per krikštą gavo Onos vardą.

Karai su kryžiuočiais. Susitaręs su Lenkų karaliumi Vladislovu, Gediminas kitais metais (1326) pasiuntė Gardino komendantą Dovydą su 10,000 stiprios rai- tarijos, kuri drauge su lenkais, persikėlusi per Vyslą, baisiai nuteriojo Brandeburgiją. Antrais metais lietuviai, Vadovaujant Gedimino sūnui Algirdui, pasiekė net Magdeburgo miestą, nusiaubė Frankfurtą ir grįžo su didžiu grobiu, o kryžiuočiai neišdrįso jiems kelio užstoti, neturėdami tuomet atvykstančių iš Europos svečių.

Bet itin skaudūs vokiečiams buvo 1331 m., kai lietuviai su lenkais ties Pulaucais kryžiuočiams baisų smūgį uždavė. Garsas apie tą kryžiuočiams nelaimingą mūšį pasklido po visą Europą. Bet Vladislovo sūnus Kazimieras (1343 m.), vengrams nenorint su lietuviais pagonimis bendrauti, greit susitaikino su ordenu, neatsiėmęs tų žemių, del kurių jo tėvas buvo pradėjęs karą. Per tatai ir Gediminui kovoti su kryžiuočiais pasidarė sunkiau.

Visi kryžiuočių su lietuviais karai, Gediminui viešpa- taujant, vargiai begalima apsakyti. Kariaujama buvo nuolatos. Vien didžiųjų karų, vadinamųjų kryžiaus karais, kryžiuočių pradėtų, skaitoma penki, Už juos Gediminas irgi lygiai atsimokėdavo.

Vienas iš tų kryžiaus karų ypatingai įgarsino lietuvių vardą nepaprastu drąsos ir pasiaukojimo garsu. Buvo tai 1336 m. Kryžiuočiams atvyko iš Vokietijos galybė svečių maldininkų. D. magistras, surengęs stiprią kariuo- menę, netikėtai įsiveržė į Lietuvą ir apstojo Pilėnų arba Punios pilį ant Nemuno kranto (netoli Alytaus). Į pilį subėgo apylinkės gyventojai, ieškodami uždangos nuo baisaus priešo. Pilies komendantu buvo Margis, kursai vos 4000 ginkluotų vyrų teturėjo, o geležim

69

apkaltų vokiečių apstojo 20,000. Vokiečiai dieną naktį pilies sienas ardė tam tikrais muštuvais-taranais, akme- nis ir strielas kaip krušą į pilį berdami.

Lietuviai gynėsi kaip liūtai, bet kai kryžiuočiai padegė pilį, Margis pamatė, kad nėra jokios vilties apsiginti. Gediminas. ateiti skubiai į pagalbą negalėjo. Tuomet buvo nutarta, geriau visiems žūti, negu vokie- čiams į verguvę pasiduoti. Buvo sukrautas didžiausias laužas, sunešti visi turtai ir gerybės, sukurta ir kunigų- vaidilų pašvęsta didžiausia ugnis. Lietuviai susitarę vieni kitus kapojosi, turtus mėtė į ugnį ir patys į ją šoko, kad gyvi priešams nepatektų į rankas.

Vokiečiai stebėjos, kad niekas negesina ugnies ir kad lietuviai nustojo ginti sienas. Pradėjo grūstis į degančią pilį. Vienas Margis užstojo jiems kelią, idant tuo tarpu suspėtų visi pasiaukoti dievams, sušokdami į ugnį.

Galop ir patsai Margis nusižūdė. Kryžiuočiai, įsi- grūdę į pilį, pamatė ant augštų papėdžių sėdinčią, šventais drabužiais apsitaisiusią kunigę su kirviu ran- koje. Kai jie prisiartino, ji paskutiniam kareiviui nukirto galvą ir pati nušoko į ugnį. Šiurpulys apėmė kryžiuo- čius, ir jie nebedrįso giliau besiskverbti į Lietuvą. Bėgo namon ir savo metraščiuose įrašė tokį nepaprastą pasiaukojimą.

Gediminui jau gerokai pasenus, jo viešpatavimo pabaigoje kryžiuočiams pasisekė bent kiek giliau įsi- skverbti į Lietuvą, ir jie pastatė ant Nemuno Bajer- burgo tvirtovę ir antrąją, Marienburgą, Nemuno ir Dubysos santakoje. Bet sunku buvo vokiečiams ginti taip giliai įsikišusias į Lietuvos šalį pilis, ir jos rodos, ' didesnės svarbos neturėjo,

Gedimino mirtis. Gediminas žuvo ties Bajerburgo pilimi (Veliuonoje), į kurią jisai buvo mėginęs įsilaužti.

70

Netikėtai kryžiuočių apsuptas, norėjo persimušti per jųjų grandines, bet buvo peršautas per pečius iš šau- tuvo, kurie pirmą kartą buvo pradėti tuomet vartoti. Gediminui mirus, pasiliko jo brolis Voina, kurs valdė Polocko kunigaikštiją, ir septyni sūnūs: Manvydas valdė Kernavą ir Slonimą, Normantas — Turovą, ir Pinską, Algirdas—Krėvę ir Vitebską, Kęstutis—Žemai- čius, Trakus ir Gardiną, Karijotas — Naujapilį ir Vol- koviską, Liubartas Voluinės šiaurę su Lucku. Jauniausis Gedimino sūnus Jaunutis gyveno Vilniuje prie tėvo.

Jaunutis 1341—1345,

Gediminas dar prieš mirtį paskirstė valdyti atskiras šalis savo sūnums; tik jie privalė jo klausyti ir, dides- niam pavojui atsiradus, stoti iš vieno prieš bendrą priešą. Vienas Jaunutis, būdamas prie tėvo, neturėjo savo dalies. Tėvas dar gyvas pareiškė norą jam palikti Lietuvos centrą — Vilnių, Ašmeną, Ukmergę, Braslavą ir tuo pačiu paskirti savo brolių viršininku. Tėvui, mirus, niekas iš Jaunučio brolių neprieštaravo tam tėvo norui. Jaunutis per ketverius metus vyriausiojo Lietuvos valdovo bent vardą dėvėjo; nors tikrai sakant visi broliai elgėsi savarankiškai, kaip kuriam parei- davo, nesiklausdami Jaunučio. Tasai, būdamas jaunesnių metų už kitus, nepasižymėjo dargi ir sumanumu,

Taip antai, vyriausiasis brolis Manvydas kariavo su kryžiuočiais, užpuolusiais Žemaičius, juos pergalėjo ir su magistru padarė sutartį, po kuria pasirašė Algirdas ir Kęstutis. Jaunutis čia nedalyvavo.

Liubartas susipyko su Lenkų karaliumi Kazimieru del Galičo. Liubartui čia talkininkavo Kęstutis, Jaunutis visai nesikišo į tuos dalykus.

Kęstutis padarė vienas sutartį su Anglais del prekybos. Prekių sandeliu buvo paskirta Palangos

71

uostas, kursai matyt dar nebuvo patekęs į vokiečių rankas.

Algirdas 1341 m. ėjo kariauti į Mažaiską, o antrais metais drauge su Kęstučiu, gelbėdami kardininkų už. pultą Pliskuvą, baisiai nusiaubė Livoniją ir buvo sukėlę prieš ordeną igaunius (estus), latgalius ir kuršius.

. Kryžiuočiai, pasergėję, kad tarp Lietuvos kunigaikš- čių nėra tikros jungės, sumanė tuo pasinaudoti. Pirmų pirmiausia susitaikino su Lenku karaliumi Kazimieru. Paskui nuo Danų karaliaus gavo sau Revelį su visa Estija; atnaujino Bajerburgo ir Marienburgo tvirtoves, Jurbarko naujai įrengė ir pradėjo rinkti savanorius, kviesdami iš Europos svečius į karą prieš Lietuvą.

Matydami savo kraštui didį pavojų ir suprasdami, Jaunutį esant perdaug silpną, kad pajėgtų apginti Lietuvą, Algirdas ir Kęstutis nutarė iškelti jį iš Vil- niaus ir patiems paimti į savo rankas visos Lietuvos vairą. Kęstutis šieno vežimuose įveždino savo kareivius į Vilnių ir užėmė augštąją ir žemąją pilį. Atvyko iš Krevės Algirdas ir buvo apskelbtas vyriausiu Lietuvos valdovu arba karaliumi, kurio turėjo klausyti visi broliai, Kęstutis apsiėmė jam visur padėti; ką abudu užkariaus, dalytis pusiau.

Jaunučiui už Vilnių pavedė valdyti Zaslavlio kraštą su Minsku.

Algirdas ir Kęstutis 1345-—1377,

Jydviejų būdas. Algirdas ir Kęstutis buvo gabiausi Gedimino sūnūs; pirmasis — kaip sumanus tvarkytojas ir valdovas, antrasis — kaip drąsus ir akylas vadas kovose. Abudu duoda gražiausį pavyzdį broliškos sutarties ir meilės. Vienas antrą šelpdami ir iš vieno eidami, juodu ne tiktai kad nenustojo nė vieno žemės sklypelio, tėvo palikto, bet dar ją praplatino.

72

Algirdui viešpataujant, Lietuvos priešų skaičius žymiai padidėjo: nesakant apie kryžiuočius ir kardi- ninkus, amžinus lietuvių priešus, Lietuva tame laiko- tarpy susiremia su Lenkais del Galicijos ir vakarinės Voluinės. Totoriai pajunta, kad lietuviai vis daugiau atima Gudų krašto iš po jų rankų, ir susirėmimas su jais liekti neišvengiamas. Auganti didžioji Maksvos kunigaikštija irgi pradeda varžytis su Lietuva del pir- menybės ir del pasienio plotų.

Kad tose apystovose, varžytinėse Lietuva liktų per- galėtoja, reikėjo jai nepaprastai gabių ir sumanių val- dovų. Algirdas ir Kęstutis, vienas kitą papildydami, kaip tik ir buvo tokiais tautos vadais, kokių reikalavo rimtos apystovos.

Apie Algirdą anų laikų metraščiai pasakoja, kad jisai neapkentęs nei vyno, nei stipro midaus, nei puotų, o kai kiti gerdavę ir linksmindavosi, jisai tardavęsis su išmintingais vyrais ir rymodamas mąstydavęs, kaip savo Lietuvą praplatinti ir sustiprinti. Nors miręs ir palaidotas stabmeldžiu, tačiau krikščionių nepersekiojęs. Elgęsis su visais maloniai ir mandagiai.

Pirmąją žmoną vedęs iš Vitebsko, kunigaikštytę Marę, o jai mirus antrąją Julijoną, Tverės kunigaikštytę. Buvęs bent kiek surusėjęs, bet vis delto prie dvaro, Algirdui persikėlus iš Vitebsko į Vilnių, lietuvių kalba viešpatavusi.

Rengdamasis į karą, ar ką kitą sumanęs, nemėg- davęs Algirdas niekam apie tai iš anksto pasakoti, viską savy paslėpdamas. Savo valdžią ir autoritą (orumą) tarp kunigaikščių mokėjęs augštai laikyti, pasižymėjęs išmintimi ir tvirtu, rimtu būdu.

Kiek Algirdas buvo gudrus valdovas, tiek Kęstutis sumanus karo vadas. Užaugęs ir pasenęs tarp lietuvių ir žemaičių, jisai buvo daugiausia jų mylimas. Jo vardas

73

iki šioliai tebėra minimas liaudies dainose. Žmoną sau vedė Birutę, Vydimantaitę, žemaičių bajoro dukterį, buvusią Palangoje vaidelutę prie Praurimės ugnies.

Visas Kęstučio gyvenimas nuėjo nuolatinėse kovose su kryžiuočiais, su kuriais daugiausia jisai vienas ir tekariavo, tik svarbesniuose atsitikimuose pasitelkdamas savo brolį Algirdą. Du sykiu patekęs į nelaisvę vokie- čiams ir vieną kartą lenkams, Kęstutis visados mokė- davo pasprukti iš sunkiausių pinklių. Tasai gal perdidelis pasitikėjimas savo sumanumu ir privedė galop prie tragingos jo mirties Krevės kalėjime.

Pasilikdamas iki pat mirties stabmeldžiu, Kęstutis savo pasielgimu buvo tikras krikščioniškas viduramžio raitelis-karžygys, ką pripažįsta jam patys vokiečiai ir lietuvių nemėgęs lenkų rašytojas Dlugošas. Eidamas su kuo į karą, iš anksto apie tai pranešdavo. Jei kam duodavo žodį, tai jį ir ištesėdavo.

Karai su vokiečių ordenais. Kryžiuočiai nieko neži- nodami apie įvykusias permainas Lietuvoje, norėjo pasi- naudoti Jaunučio silpnumu ir užpulti Lietuvą. Jiems besirengiant į karą, atvyko į talką Cekų karalius Jonas ir Vengrų Liudvikas su stipriomis kariuomenėmis. Įpuolę į Žemaičių kraštą, baisiai ėmė jį naikinti. Algir- das ir Kęstutis, neturėdamu užtenkamai prirengtos kariuomenės, nedrįso stoti su jais į atvirą mūšį; paleido gandą, kad aplenkę vokiečių sparną, einą siaubti Prūsų. Kryžiuočiai pasiskubino grįžti namon, savo šalies ginti, tačiau pasirodė apgauti: lietuviai metės ne į Prūsus, bet į Livoniją, kurią baisiai sunaikino.

Kryžiuočiai, supratę apgavimą, norėjo grįžti į Žemai- čius, bet ankstybas pavasaris paleido žiemos kelius, ir baisus kryžiaus karas nuėjo niekais. Kryžiuočiai, įpykę ant savo magisiro Kenigo, jį atstatė ir į jo vietą išsi-

74

rinko kitą — Dusemerą. Bet ir šisai nieku ypatingu nepasižymėjo,

Nuo 1351 metų didžiuoju magistru buvo išrinktas von Kniprodė, vienas veikliausių ir sumaningiausių magistrų. Bet ir tasai, nors mokėjo, tiesa, Lietuvai nemaža kenkti, tačiau įosios užkariauti ir manyti nemanė. Algirdui viešpataujant, Lietuva nenustojo nė mažiausio ploto savo žemės,

Kryžiuočiai susipratę jau nebeužkariausią sustiprė- jusios Gudų kraštais Lietuvos, nustojo eiti į jos šalį didžiomis gaujomis ir ieškoti aiškios atviros kovos: pasitenkindavo paprastai vienais siaubimais, norėdami Lietuvos pasienius paversti apleistais tyrais, kad paskui, rasit, paimtt į savo nagus ir apgyvendinti naujakuriais vokiečiais; apsiginti nuo lietuvių, stato vis daugiau pasieniais tvirtovių su įgulomis.

Algirdui valdant, tik keleta buvo didesnių ordeno užpuolimų. Mažesniais gi būriais tame laike kryžiuočiai buvo užpuolę Lietuvą apie 70 kartų, ir kardininkai apie 30 žygių padarę. Būdavo metų, kad vokiečiai, tiesa, mažais būriais net po 4 sykius per metus įpuldavo į Lietuvą plėšti gyventojų. Tuos žygius jie atlikdavo dažniausiai raiti, ar kartais susėdę į laivus, plaukdami Nemunu. Svarbiausis dalykas buvo užpulti netikėtai. O kadangi tokiems užpuolimams didžiausia kliūtis būdavo lietuvių pilys, pasieniais tankiai įrengtos su sargybomis, tai vokiečiai, ar iš pasalų užpuldami, ar parsidavėlius papirkdami, stengėsi, kiek įmanydami, jas ardyti ir griauti.

Viena svarbiausių Lietuvos pilių buvo Kaunas, Nemuno ir Neries upių santakoj. Kadangi ta tvirtovė labai kliudė vokiečiams giliau į Lietuvą įsigriauti, tai jie kelius kartus mėgino ją sugriauti; tačiau lietuviai, suprasdami josios svarbą, gerai ją sustiprino.

75

1362 metais d. magistras von Kniprodė, sulaukęs daug svečių iš Europos ir parengęs stiprią kariuomenę, pasiryžo galutinai ją sugriauti. Pakvietęs dar kardinin- kus, apgulė Kauną, kurį gynė Kęstučio sūnus Vaida- tas, turėdamas vos 2000 kareivių įgulos.

Bemaž du mėnesiu gynėsi lietuviai, užsidarę tvir- tovėje, kaip liūtai. Buvo atvykę pagelbeti Kęstutis ir Algirgas, bet nesuspėję sutraukti užtenkamos kariuo- menės, nieko negalėjo padaryti gausingiems vokiečiams, apsikasusiems grioviais,

Kai dauguma pilies gynėjų krito, Vaidatas, nematy- damas kitokios išeities, liepė uždegti pilį, o patsai su likusia vyrų saujele mėgino prasimušti per kryžiuočių eiles, kalaviju sau kelią skindami. Pjūtis buvo baisi; bet apsiausti iš visų pusių, kaip juodu debesiu, vieni nuo kalavijo žuvo, kiti su pusgyviu Vaidatu pateko į nelaisvę.

Lietuviai neužilgo tvirtovę vėliai atstatė, bent kiek žemiau, ant Nemuno salos, pavadinę ją Naujuoju Kaunu. Kryžiuočiams pasisekė sugriauti ir toji pilis. Bet 1376 m. lietuviai čia įrengė tokią tvirtą pilį, jog kryžiuočiai ir nebandė josios ardyti.

Pagarsėjo taip pat lietuvių su kryžiuočiais susirė- mimai ant Strėvos upės 1348 m. ir ties Rudava (arti Karaliaučiaus), kuriuos vokiečiai plačiai paskelbė, kaipo didžius savo laimėjimus, norėdami tuo sutraukti daugiau svečių iš .Europos, ieškančių sau garbės ir garso. Tiedvi kovi tikrai įvyko, lietuviai buvo jose pergalėti; bet susirėmimas buvo nedidžiomis kariuomenėmis, ir jose krito, kaip dabar istorikų yra ištirta, ne kiek dau- giau, kaip 1000 lietuvių.

Bent kiek skaudesnis Lietuvai buvo vokiečių už- puolimas 1365 m., kai Kęstučio sūnus Bytautas, susi- pykęs su tėvu, parsidavė vokiečiams. Magistras, pri-

76

rengęs stiprią kariuomenę ir paėmęs maisto ištisami mėnesiui, Bytautui rodant kelią, įpuolė į Žemaičius, nusiaubė Nevėžio ir Šventosios kraštą, aplenkęs Ukmergę, pasiekė net Vilnių. Tačiau neradęs Bytauto šalininkų, buvo priverstas skubiai atgali grįžti į Prūsus.

Jau prieš pat Algirdo mirtį 1377 m. vokiečiai, rimtai į karą prisirengę, buvo užpuolę Žemaičius, kai ordenui atėjo į talką Austrijos kunigaikštis Albertas III su 62 riteriais ir 2000 raitų kareivių. Tačiau pasiekę Dubysą ir sudeginę keletą sodžių, grįžo kryžiuočiai namo be ypatingo laimikio.

Atsimokėdami vokiečiams už jųjų siaubimus ir skriaudas, lietuviai taip pat užpuldavo Prūsų ir Livonijos kraštus, pakelium viską degindami ir plėšdami. Tokių lietuvių užpuolimų į Prūsus, Algirdui valdant, skaitoma apie 30 ir į Livoniją 11.

Lietuviai užpuldavo rečiau kryžiuočių šalis, bet sunaikindavo jas baisiau, nes pasiekdavo kai kada labai tolimą kraštą ir braudavosi didesniais būriais. Prūsų kraštas buvo tankiau apgyventas, turėjo daug sustiprintų miestų, kur buvo nuolatinės įgulos; todel su menkomis jėgomis lietuviai nedrįsdavo ten pasirodyti. Tankiau gyvename ir gana turtingame krašte daugiau galima būvo pasipelnyti ir lengviau buvo lietuviams su maistu, negu kryžiuočiams Lietuvoje.

Iki gyvos Kęstučio galvos kryčiuočiai, nors visos Euro- pos šelpiami, negalėjo nė vieno žemės ploto atimti Lie- tuvai, kuri tiek sustiprėjo ir susitvarkė, jog drąsiai stoja į kovą su ordenu. Ordeno ir Lietuvos jėgų, matyti, tuomet būta lygių. Nors vokiečiai buvo stipriau apsi- ginklavę, bet Lietuvos plotas ir gyventojų skaičius su prijungtais Gudų kraštais buvo gerokai didesnis.

Karai su: Lenkais del Voluinės ir Galicijos. Gedi- mino sūnus Liubartas vedė Galicijos ir Valuinės kuni-

77

gaikščio Levo dukterį. Mirus uošviui ir nėsant arti- mesnių giminaičių, Liabartui turėjo atitekti visas tasai kraštas. Bet ir Lenkų karaliui Kazimierui Didžiajam pasinorėjo to krašto, kad paskui, laikui bėgant, praskinti sau kelią į Juodąsias marias. Iš to kilo karų tarp lie- tuvių ir lenkų, kurie trūko ne tik per visą Algirdo viešpatavimą su pertraukomis, bet ir vėliau, net iki Liublino unijos buvo priežastimi nesutikimų jų tarpe.

Jau 1340 m. Kazimieras įsiveržė į Galiciją, paėmė Lvovą, o pats Liubartas pateko į nelaisvę. Kęstučiui užtariant, buvo paleistas.

1347 m. ateina Liubartu į pagalbą Kęstutis, ir Kazimieras esti priverstas prašyti taikos. Tačiau po dvejų metų vėliai Kazimieras užpuola. Pradžioj jam sekasi; net patį Kęstutį paima į nelaisvę. Tuomet lie- tuviai pasikviečia į talką totorius, ateina pats Algirdas; lenkams talkininkauja vengrai. Lietuviai ima viršų *). Tačiau Algirdas, norėdamas taikiu būdu užbaigti ginčą sutinka, kad vakarinę to krašto dalį valdytų Karijoto sūnus, priklausydamas Kazimiero, o pati Voluinė pasiliktų Liubartui. Taika ištvėrė dešimtį metų.

1366 m. vėl prasidėjo karas, trūkęs vienuolika metų ir užsibaigęs jau valdant Kazimiero įpėdiniui Liudvikui (1377 m.). Abi šali nemaža per tą laiką privargo. Lietuviai savo žygiais pasiekė Liubliną, Sandomierių, net arti Krokuvos buvo nuėję, pakeliui viską naikindami. Galop jau prieš pat Algirdo mirtį buvo padaryta sutartis: didesnioji to krašto dalis, pati Voluinė su Lucko, Ostrogo, Vladimyro miestais

*) Sutarčiai patvirtinti Kestutis (1351 m.) nuvykęs į vengrų stovyklą ir ten prisiekęs stabmeldžiu būdu: jautį papjovus, kraują lašinant nuo kardo ašmens. Priesaikos žodžiai buvę: reg aki narosn'en, aki gos, Pana'nil Spėjant a. a. K. Jauniui, tas reikštų: regėk į mūsų norus, į jautį, mūsų Viešpatie!

78

teko Lietuvai, o Galicija su Lvovu, Chelmu, Belzu Lenkams.

Totorių pergalėjimas ir Podolėje įsiviešpatavimas. Gediminas, regis, vengė susiremti su totoriais, nepasi- tikėdamas savo įėgomis: perdaug totoriai buvo galingi, Algirdas stojo su jais į aiškią kovą. Susirėmimo prie- žastimi, rodos, buvo totorių užpuolimai Voluinės ir Kijevo kraštų ir jų siaubimas. Totorių tarpe jau nebe- buvo tos vienybės, kuri buvo kitados jų galybe. Tiesa, pati jų sostinė, vadinamoji Aukso Arda (Gauja) dar buvo užtenkamai galinga ir baisi. Bet ilgainiui pradeda nuo jos atskilti kai kurios šakos. Viena tokių šakų buvo Podolė — šalis, kitą kartą buvusi labai vaisinga ir graži.

Algirdas su narsiais Karijoto sūnumis išėjo prieš Podolės totorius jų sudrausti ir, sutikęs tris jų kanus ties Mėlinaisiais Vandenimis (1362 m.), kruvinoje kovoje pergalėjo. Užėmęs visą Podolės kraštą, pavedė jį val- dyti ir tvarkyti keturiems Karijoto sūnums, kurie gana sumaningai čia šeimininkavo.

Grįždamas iš Podolės, Algirdas užsuko į Kijevą, nukėlė Teodorą, Gedimino čia pasodintą ir valdžią pavedė savo sūnui Vladimierui.

Santykiai su Rusų kraštais ir kova su Maksva. Lietuva ir Maksva, vis augdamos, turėjo galop susi- remti del pirmenybės. Algirdas per visą savo viešpa- tavimą turėjo atkreiptas akis į rytų šalis ir nuolatos kišosi į rusų ir gudų reikalus, norėdamas pamažu ten įsiviešpatauti. Pliskuvoj (Pskove) kai kuriam laikui Algirdas buvo pasodinęs savo sūnų Andriejų. D. Nau. gardas, būdamas savarankis, svyravo čia į lietuvių pusę, čia į Maksvos pusę. 1346 m. Algirdas, įpykęs ant Naugardo, labai nusiaubė jo apylinkes. Naugar- diečiai neišdrįso išeiti prieš jį su kariuomene, priversti

79

buvo nusilenkti, padaryti su juo sutartį ir nuo to laiko rūpinosi gyventi su juo santaikoje.

Smolenskas su savo apylinkės valsčiais nors dar ne visai Algirdo priklausė, nors dar turėjo atskirą savo kunigaikštį Sviatoslavą Ivonavičių, bet tasai visuose svarbesniuose dalykuose tardavosi su Algirdu ir jo žygiuose prieš Maksvą turėdavo talkininkauti.

1355 metais Algirdas apėmė valdyti ir visą vadi- namąją Sieversko šalį, arba Briansko ir Černigovo kunigaikštijas su Trubčevsko, Mogilevo, Naugardo Sieveriškio miestais ir pasodino čia valdyti savo sūnus — Kaributą bei Dimitrą — ir Normanto sūnų Patrikį.

Tokiu būdu Algirdo valstybė traukėsi nuo Baltijos iki Juodųjų marių, nuo Palangos iki Možaisko, netoli Maksvos.

Artindamasis vis daugiau prie Maskvos, Algirdas galop turėjo susiremti su pačia Maksva, kur tuomet buvo didžiuoju kunigaikščiu Dimitras, Doniškiu vadi- namas. Priežastį davė Tverės kunigaikštis, kurio seserį Julijoną Algirdas buvo vedęs.

Maksva, platindama savo valstybės sienas ir užimi- nėdama apylinkėje mažesniąsias kunigaikštijas, norėjo užgriebti ir Tverės kunigaikštiją. Tverės kunigaikštis Mykolas šaukdavosi gelbėti čia Aukso Ardos, čia Algirdo. Totoriai, Maksvos paperkami, maža teuž- tardavo kunigaikštį. Kitaip Algirdas elgėsi. Jisai pasi- naudojo tąją proga, kad susilpnintų Maksvą.

Algirdas tris kartus buvo net pačią Maksvą apgulęs su savo kariuomene. Tačiau didesnių vaisių tie Algirdo žygiai neturėjo, nors Dimitras ir buvo priverstas nusi- žeminti prieš Algirdą ir neskriausti Tverės kunigaikščio,

Pirmą sykį Algirdas, kartu su Kęstučiu, užpuolė netikėtai neprisirengusį Dimitrą 1368 m. Smolensko

80

kunigaikštis talkininkavo lietuviams. Dimitras buvo pasiuntęs prieš Algirdą savo vadą Mininą. Lietuviai, sutikę jį ties Trostnės upe, pergalėjo. Kovoje žuvo daug maskolių diduomenės (bojarų) ir patsai vadas.

Algirdas apgulė pačią Maksvą, o Dimitras, užsi- daręs Kremliaus tvirtovėje, priverstas buvo nusižeminti ir Mykolui sugrąžinti Tverės kunigaikštiją. Apleisdamas Maksvą, Algirdas trenkė savo kalaviją į Maksvos sieną, kad tolimos kartos atmintų, čia buvus Didįjį Lietuvos valdovą.

Užtardamas Tverės kunigaikštį, Algirdas dar du kartu buvo pasiekęs Maksvą su savo kariuomene, nors didesnių susirėmimų išvengta. Galutinai tarp Lietuvos ir Maksvos buvo nustatyta siena ties Možaisku ir Ugros upe. Keliai ir kastinės, kurie Algirdo kariuomenei teko per miškus taisyti, einant į Maskvą pro Polocką, ilgai buvo vadinami Algirdo keliais (Olgerdove dorogi).

Rasit, į atvirą ir galutiną dvikovą su Maksva Algirdas ir nenorėjo ar nedrįso stoti delto, kad Maksvos užpakaly stovėjo vis dar galinga Aukso Arda, kurios globoje ir prikrausomybėje Maksva tuomet buvo, dar nenusikračiusi totorių jungo.

Tarybos del krikšto. Algirdui viešpataujant trejetą kartų buvo tartasi del Lietuvos krikšto, bet rimtesnių išdavų to“ tarybos neturėjo. Jau 1349 m. Kęstutis buvo davęs vilties Lenkų karaliui Kazimierui priimti katalikų tikėjimą, 0 tasai pasiskubino apie tai pranešti Romai. Bet tuo viskas ir pasibaigė. :

Po šešerių metų naujas papa Inocentas VI vėliai leidžia raštus į Vengrų karalių ir Lietuvos kunigaikščius per Krokuvos kunigą Dobrogostą, ragindamas krikštytis. Po dvejų metų pats Kęstutis, nuvykęs į Austrijos ciecoriaus Karolio IV sostinę Niūrenbergą, savo ir Algirdo vardu pareiškė lietuvius apsikrikštysiant kata-

81 Maironio Raštai 5

likais, jei vokiečių ordenai liausis užpuldinėję Lietuvą ir įai sugrąžins užgrobtąsias šalis.

Derėtis del krikšto sąlygų Karolis pasiuntė į Lie- tuvą savo įgaliotinius, kurių tarpe buvo Pragos arki- vyskupas. Derybos nuėjo niekais, nes Lietuvos valdo- vai pareikalavo, kad ordenas grąžintų Lietuvai netei- sėtai išplėštus Prūsų, Latgalių ir Žiemgalių kraštus, o patys persikeltų ant Dniepro ir Dono, ginti krikščionių šalių nuo totorių. Tokių sąlygų vokiečiai priimti nesu- tiko, ir tarybos niekais pasibaigė. Neturėjo pasisekimo nė papos Grigaliaus XI raštas į Algirdą, Kęstutį ir Liubartą.

Bet pats netapęs krikščionimi, Algirdas nedraudė savo valdiniams būti, kas kurio nori tikėjimo. Didesnioji jo karalystės gyventojų dalis buvo stačiatikiai (pra- voslavai) gudai. Pačiame Vilniuje buvo dvi katalikų bažnyčios: pranciškonių ir damininkonių. Paties Algirdo sūnūs iš pirmosios žmonos Marės Vitebskietės buvo stačiatikiais krikštyti.

Persikėlęs iš Vitebsko į Vilnių ir užėmęs karališką sostą, Algirdas nors antrosios žmonos Julijonos Tveriškės (vedė ją 1350 m.) vaikus augino pagoniškame tikėjime, kad nesukeltų prieš save lietuvių dvasininkų, tačiau kitiems nedraudė katalikais būti.

Petras Goštautas, buvęs Podolėjė valdininku, ten apsikrikštydino kataliku, o į Vilnių sugrįžęs ir čia užėmęs pas Algirdą žymią vietą, globojo atvirai pran- ciškonis. Kai ištraukus Algirdui su kariuomene į Maksvą, lietuvių vaidilos sukėlė žmones prieš pranciškonis ir kai kuriuos net nužudė, tai Algirdas, sugrįžęs į Vilnių, maištininkus smarkiai nubaudė, o (Goštautui leido pačiam likti pranciškoniu ir antra tiek persikviesti iš vakarų Europos vienuolių, visai nevaržydamas jų misijos,

82 | | |

Pats tačiau Algirdas mirė Vilniuje (1377 m.) stab- meldžiu ir senu augštų valdovų papročiu buvo sude- gintas ant augšto laužo šarvuotas, su karo žirgu, saka- lais ir pėdsekiais. Stabmeldžių vaidilos, aplinkui sto- vėdami ir mėčiodami į ugnį lokių ir lūšių nagus, raudomis garbino jo garsius ir didžius veikalus.

Jogaila, 1377—1381.

Mirdamas Algirdas paliko 12 sūnų: iš pirmosios žmonos Marės penkius, iš antrosios Julijonos septynius. Mylimiausias jam buvo antrosios žmonos Jogaila. Sutinkant Kęstučiui, Jogaila ir buvo paskirtas augš- čiausiu Lietuvos valdovu arba karaliumi Vilniuje, o Kestutis pasižadėjo broliui šelpti jį patarimais ir kalaviju. š

Jogailos broliai, matydami, kad už jį stovi Kęstutis dėdė, nedrįso prieštarauti. Tiktai vyriausias Jogailos brolis Andrius Vingaltas, kurs valdė Polocką, buvo pradėjęs kelti vaidus, susidėjęs su Maksvos kunigaikščiu Dimitru ir su kardininkais. Tas maištas nebuvo per- daug pavojingas. Bet neužilgo kilo nesutikimai tarp paties Jogailos ir Kęstučio, kurie pridarė Lietuvai baisybę nelaimių ir sutepė Jogailos vardą.

Jogaila teturėjo 26 metus, kai paėmė į savo rankas visos Lietuvos vairą. Buvo tai jaunikaitis negilaus proto ir silpno būdo, lengvai pasiduodąs svetimai įtakai ir greitas įtarti Ypač negerą įtaką turėjo jam Vaidila, žemos kilmės žmogus, kursai prie Algirdo buvo duon- kepiu karaliaus rūmuose. Turėdamas gerą liežuvį ir būdamas suktas ir apsukrus, Vaidila greit įsigijo ypa- tingos pas Jogailą malonės, buvo paskirtas Lydos komendantu, vedė Jogailos seserį našlę Marę, galop tapo artimiausiu jauno karaliaus patarėju.

83

Vaidila neapkentė Kęstučio, o tasai jo, už liežu- vavimą ir žemą būdą. Vaidila ėmė įkalbinėti Jogailai, kad Kęstučiui betrūkstą tik augščiausiojo Lietuvos valdovo vardo, kad jo visi klausą, jį gerbią ir kad jam visai nesunku esą iš Trakų užpulti Vilnių ir Jogailą nužerti nuo sosto.

Kestutis, baigdamas garbingą savo amžių, apie tai visai nemanė, bet Jogailai nebuvo sunku įkalbėti pavo- jus. Vaidilos gundomas, jisai daro slaptą sutartį su kryžiuočiais prieš Kęstutį: Bytautas, Augmanas ir Vaidila pakvietė kryžiuočių įgaliotinius neva į medžioklę; kad geriau sumetus pėdas, net Kęstučio sūnus Vytautas buvo pakviestas ir medžioklėje dalyvavo, nieko nenu- vokdamas. Čia ir buvo svarstytos ir aptartos taikos smulkmenos.

Kryžiuočiai džiūgaudami pasinaudojo tais nesuti- kimais Lietuvos valdovų tarpe ir dabar, nebeturėdami pavojaus iš Jogailos, ėmė baisiai siaubti ir varginti Kęstučio Žemaičius. Matydamas, kad Jogaila n'eina jam į talką prieš kryžiuočius, net kviečiamas visaip išsisukinėja, Kęstutis pradėjo suprasti, kas yra, ėmė įtarti Jogailą susirišus sutartimi su vokiečiais; gal ir gandai pasiekė Kęstučio ausis.

Tačiau Vytautas savo jaunų dienų draugą, su kuriuo itin gerai gyveno ir sutarė, Jogailą visuomet prieš savo tėvą užtardavo, nenorėdamas tikėti, kad tasai drįstų susirišti su amžinais tėvynės priešais. Galop Kęstutis gauna nuo sau palankaus Osterodės komen- danto Libenšteino Jogailos raštą, siųstą d. magistrui Kniprodei. Ilgiau abejoti buvo nebegalima, ir Kęstutis laukė tik progos brolvaikiui nubausti.

Kai Jogaila pasiuntė su kariuomene savo brolį Skirgailą prieš Polocko kunigaikštį, savo brolį iš kitos motinos, Andrių Vingailą, Kęstutis, išrinkęs, 300 išti-

84

kimų žemaičių, liepė jiems susieiti į Vilnių su kuriais nors reikalais ir ten ginkluotiems laukti tolimesnio įsakymo. Paskui 600 ginkluotų pėstininkų įveždino į Vilnių, paslėpdinęs įuos- šieno vežimuose, o patsai su 1000 parinktų raitininkų apstojo miestą.

Jogaila nieko panašaus nesitikėjo, ir Kęstutis lengvai paėmė Vilnių, o su juo Jogailą, jo nedorą motiną Julijoną ir patį Vaidilą. Vaidų priežastis Vaidila buvo pakartas, o Kęstutis paskelbtas augščiausiuoju Lietuvos valdovu karaliumi.

Skirgaila nieko neveikęs Polocke ir sužinojęs įvy- kusias Lietuvoje permainas, nuvyko pas kryžiuočius, prašydamas Jogailai pagalbos ir pažadėdamas jiems Žemaičius. 4

Atvyko į Vilnių ir Vytautas. Jam užtariant, Jogaila nebuvo perdaug nubaustas: prisiekęs niekados nekelti kalavijo prieš savo dėdę ir jo klausyti, buvo iš kalėjimo paleistas ir gavo valdyti Vitebską bei Krėvę, kuriuos kitą kartą valdė jo tėvas.

Kestutis, 1381—1382,

Tarp Kęstučio ir kryžiuočių visą rudenį ir žiemą ėjo kova nesustodama. Tuo metu lietuviai pirmą kartą pradeda vartoti armotas arba patrankas. Kęstutis, tapęs plačios Lietuvos valdovu, karuose pražilęs, neieškojo ir senatvėje atilsio, tik savo krūtine dangstė brangią tėvynę nuo priešų. Bet jo padėtis nebuvo lengva: be kryžiuočių jisai turėjo priešais visus Algirdo sūnus, kurie buvo tvirčiai įsigyvenę Gudų kraštuos. Pats Jo- gaila laukė tik patogesnės progos atsiimti nuo dėdės Vilnių ir visos Lietuvos valdžią. Laukti neteko ilgai,

Kaributas, vienas iš Jogailos brolių, Trubčevsko kunigaikštis, atsisakė klausyti Kęstučio. Tasai buvo

85

priverstas jį sudrausti ir liepė eiti į talką ir Jogailai. Tasai surengė kariuomenę, bet iš kelio staigiai pasi- suko ant Vilniaus, kur buvo palikta nedaug sargybos ir kur Jogaila turėjo savo šalininkų gudų tarpe.

Vilniaus miesto viršininkas Aniulis perėjo į Jogailos pusę, ir Vilnius buvo užimtas. Iš čia Jogaila su stipria kariuomene ir su atvykusiais į pagalbą kryžiuočiais pasisuko ant Trakų, kuriuos užėmęs sudegino. Vytautas, turėdamas nedaug kareivių ir užpultas netikėtai, nega- lėjo atremti sujungtos priešų kariuomenės ir pasišalino į Gardiną, iš kur skubotai apie viską pranešė tėvui.

Atvyko Kęstutis ir su Vytautu stojo prieš Jogailą tarp Vilniaus ir Trakų. Jogailos įėgos buvo žymiai didesnės negu Kęstučio, bet vis delto ne labai jomis tepasitikėdamas, jisai nusiuntė į Kęstučio stovyklą savo brolį Skirgailą, pranešdamas nenorįs pralieti savitarpy kraujo ir prašydamas Vytautą atvykti bendrai pasitarti del taikos sąlygų ir prižadėdamas neliečiamybę. Kęstu- tis ir Vytautas, nieko pikto nemanydami ir nenorėdami namų karo, atvyko į Jogailos būklę; bet čia buvo tuojau paimti į nelaisvę ir išgabenti į Vilnių, o įųdvejų kariuomenei buvo pranešta, kad kunigaikščiai tarpusavy susitaikinę, ir ji galinti skirstytis namo.

Kęstučio mirtis. Jogaila liepė savo dėdę apkalti ir Skirgailai nulydėti į Krevės pilį, kur buvo užrakintas šaltame ir drėgname urve, o penktą dieną pasmaugtas. Paleista gandas, kad Kęstutis patsai pasismaugęs. Jo kūną pervežė į Vilnių, kur stabmeldžių papročiu jį sudegino Šventragio pakalnėje, kardu apjuostą, su karo žirgu, pčdsekiais ir sakalais.

Taip pabaigė gyvatą visudidžiausis Lietuvos karžy- gys, geriausis ano amžiaus karvedys, per 50 metų dangstęs savo krūtine tėvynės laisvę, mylimas savųjų, gerbiamas net priešų kaimynų, gražiausis viduramžio

86

raitelio pavyzdys, žuvęs ne karuose, tik nuo nedorų ir žemų giminaičių.

Kestutis buvo skaistius veido, liesas, augalotas, žibančių akių (lang, hager, feurige Augen), barzda ilga, ant galvos plaukai reti. Jam supykus, kaktoje iššokdavo gyslos (Kotzebue Altere Geschichte Preussens t. II), Miegodavęs labai maža. Buvo irgi labai sumanus: sunkiausiose aplinkybėse mokėdavo greit susivokti (orientuotis).

1366 m. kryžiuočių magistras kviečia jį į Insrutę pasimatyti. Kęstutis sutinka; bet kely netikėtai į lietu- vių stovyklą įbėga striela pervertas tauras. Kęstutis tuojau suprato, ką tai reiškia. Visi sėdo ant arklių ir įodami į tą pusę, iš kur pasirodė tauras, užklupo stiprų kryžiuočių būrį, kursai norėjo įį užpulti netikėtai iš užpakalio ir kaipo belaisvį pristatyti į Insrutę. Nepasi- juto, kaip patys pateko į lietuvių rankas,

Du sykiu Kęstutis buvo pakliuvęs į kryžiuočių nagus ir mokėjo iš jų pasprukti. Antrą kartą jam patekus į kryžiuočių nelaisvę, buvo liepta iš džiaugsmo Marienburgo bažnyčiose net pamaldas laikyti, o prie kunigaikščio*) pristatyta ypatinga sargyba. Augštai gerbdamas Kęstutį, didysis magistras laikė jį labai gefai, bet ir sergėjo kaip akį, pristatęs ištikimiausį savo tarną Alpį, krikštytą lietuvį.

Kestutis išsėdėjo kalėjime bemaž 8 mėnesius ir, kalbėdamas vakarais su Alpiu lietuviškai, taip mokėjo jo širdy sužadinti gimtojo krašto meilę, jog tasai pasi- rįžo su kunigaikščiu pabėgti. Kęstutis geležies lazda naktimis išmušė mūruose skylę ir tamsią naktį nusileido virve nuo sienos, kur Alpis jo laukė su dviem žirgais ir su kryžiuočių apdaru. Pilies vartų sargas nepažinęs,

*) Vokiečių kronikos Kestutį vadina — rex arba princeps, arba Koning Kynstod; Algirdą — rex Lituanorum, Koning Algart.

87

kaip kryžiuočiams, atidarė angos vartus ir išleido. Prijoję prie girios, paliko nuilsusius žirgus, o patys miškais per Mozūrus pasiekė Trakus, iš kur Kęstutis nurašė d. magistrui, sakydamas ačiu už vaišes ir prisi- žadėdamas dar geriau vaišinti ir akyliau sergėti magistrą, įei kuomet patektų į nelaisvę lietuviams.

Jogaila, 1382—1387 (j 1434)

Antrą kartą įlipęs į Vilniaus sostą per Kęstučio lavoną, Jogaila ir ant jo giminių giežė apmaudą: Butrimas, Vidimantas buvo nukirsti, kiti arkliais sutrau- kyta. Ypač nukentėjo Kęstučio žmonos Birutės giminės, Sako pati Birutė buvusi nuskandinta; kiti mano, ją slapsčius Brastoj.

Tas pats likimas, kaip tėvo, laukė ir Vytauto, kursai buvo pasodintas tame pačiame Krėvės kalėjime, kur nužudyta jo tėvas, Nors jį ten jautriai sergėjo, bet lankant jį jo žmonai Onai Sudmantaitei su savo tarnaite, pasisekė kunigaikščiui pabėgti, persivilkus tarnaitės drabužiais. Pasiaukojusi tarnaitė taip mokėjo apsimesti sergančiu kunigaikščiu, jog kai kurį laiką sargai nesusigriebė.

Vytautas nuvyko pas Mozūrų kunigaikštį Jonušį, kurs buvo vedęs jo seserį Danutę-Mariją.

Vytautas pas kryžiuočius. Vytautas, atvykęs pas Jonušį, iš čia meldė Jogailos sugrąžinti jam tėvo pali- kimą, pasižadėdamas nekeršyti už tėvo nužudymą ir klausyti kaip augkščiausiojo valdovo. Jogaila apie tai girdėti nenorėjo, atidavęs Trakus Skirgailai, o kryžiuo- čiams pusę Žemaičių iki Dubysos už talkininkavimą prieš Kęstutį. Kryžiuočiai reikalavo dar daugiau.

Kadangi Jogaila, dabar nereikalaudamas kryžiuočių pagalbos, nenorėjo nusileisti derybose su jais, tai

88

kryžiuočiai su mielu noru priėmė Vytautą, kai tasai, nenorėdamas užtraukti Jogailos rūstybės ant Jonušio, iš Plocko nuvyko į Marienburgą.

D. magistras davė Vytautui nemaža kareivių; atėjo jam 3000 žemaičių, ir su tąja kariuomene pasisekė Vytautui atsiimti Trakai (1383 m.); nuėjo jisai net iki Vilniaus, bet jo paimti negalėjo: o kai kryžiuočiai sugrįžo į Prūsus, Vytautas vienas nepajėgė Trakuose atsilaikyti ir buvo priverstas vėl grįžti pas kryžiuočius,

Čia d. magistrui turėjo raštu pasižadėti pavesiąs jam visą Žemaičių kraštą, įei pasiseksią priveikti Jo- gailą, ir patsai būsiąs ordeno vasalu. Pasižadėjimui patvirtinti priėmė krikštą ir pats ir jo broliai — Zigi- muntas ir Tautvila,

D. magistras pavedė Vytautui valdyti naujai įkurtą Naująjį Marienburgą su apylinke. Cia pradėjo kaskart daugiau spiestis Vytauto šalininkų ne tik žemaičių, bet ir augštaičių lietuvių, kurie ėmė Jogailos neapkęsti už jo nedorą pasielgimą su savo giminaičiais,

Kai Jogaila pamatė, kad Vytauto šalininkų skaičius kasdien auga, kad ne tik Žemaičiai bet ir Trakų apskritis perėjo į Vytauto pusę ir kad pačių lietuvių tarpe auga juo nepasitenkinimas, pasiryžo su Vytautu taikintis; pradėjo slapta siuntinėti pas jį savo įgaliotinius,

Buvo ir kita priežastis, kuri spyrė Jogailą greičiau susitarti su Vytautu, kad turėtų laisvas rankas: jį masino Lenkų sostas ir jų jauna karalaitė Jadvyga.

Jogailos susitaikinimas su Vytautu. Vytautu be abejo įkyri buvo kryžiuočių globa; tik priverstas, jai buvo atsidavęs, manydamas ilgainiui atitaisysiąs savo kraštui daromas skriaudas. Todel labai apsidžiaugė, matydamas, kad Jogaila nori susitaikinti. Tačiau taika ne iš karto įvyko. Vytautas reikalavo viso savo tėvo palikimo su Trakais,

89

Jogaila bent tuojau to ištesėti negalėjo: Trakai buvo pavesti Skirgailai. Galų gale buvo sutarta, kad Vytautas tuo tarpu pasitenkinsiąs Drogičinu, Brasta ir Lucku, o Trakus gausiąs, kai Skirgailai atiteksiąs Polockas, kuris dar reikėjo atimti nuo vyresniojo Jogailos brolio, Andriaus Vingalto, atsisakiusio klausyti Lietuvos karaliaus.

Tuo būdu slapta susitaikinęs su Jogaila, Vytautas, rodydamas norįs eiti pieš Lietuvą, patelkė kryžiuočių diduomenę talkininkauti. Bet pasiekęs Žemaičių sieną, staiga su savo svainiu Sudimantu užpuolė kelias kry- žiuočių pasienio pilis ir jas sudegino.

Paskui Vytautas susijungė su Skirgailos ir Jogailos kariuomene, ir visi iš vieno apgulė Kauno pilį, nese- niai patekusią į kryžiuočių rankas ir gerokai sustiprintą. Nors atėjusiam pagelbėti kryžiuočių marčelgai Valen- rodui ir pasisekė maistu aprūpinti įgulą, vis delto lie- tuviai, per 4 savaites griaudami sienas patrankomis, galop paėmė tvirtovę. Nemaža ordeno raitelių vienuolių ir paprastų kareivių pateko į nelaisvę.

Tuo būdu visa Žemaičių šalis buvo išvaduota, ir kryžiuočių pasienio pilys nugriautos. Susitaikinus Lietu- vos valdovams tarpusavy, galima buvo tikėtis šviesesnės ateities. Bet čia įvyko tokių dalykų, kurie turejo Lie- tuvai didžiausių pasekmių ir jos istorijos ratą pasuko visai į naujas vėžes. Buvo tai Lietuvos ir Lenkų unija, susijungimas dvejų tautų ir dvejų valstybių, suėjimas į vieną valstybę dvejų tautų, kuriedvi ir kilme, ir būdu, ir tikėjimu didžiausiai skyrėsi, susivienijimas pradžioj labai silpnas, bet ilgainiui kaskart tampresnis ir rea- lesnis, iki galutino Lietuvos bemaž ištautėjimo ir nuslo- pinimo.

Tačiau tas dvejų kaimynių valstybių susibendravi- mas, toks pragaštingas Lietuvai, turėjo ir gerų pusių:

90

jisai pakreipė lietuvių tautą į vakarų kultūrą, apsau- gojo nuo rytų pravoslavijos ir lietuvių sugudėjimo, galop sustabdė vokiečių veržimąsi į rytus, sulaužęs kryžiuočių ordeno galybę, kuri per du šimtu metų smaugė Lietuvą.

91

Asmeninė Lietuvos Unija su Lenkais.

1385 — 1569,

Lenkai prieš susidedant su Lietuva. Jau 965 me- tais, viešpataujant Mečislovui I, Lenkai priėmė kata- likų tikėjimą ir prisišliejo prie vakarų kultūros. "Turė- dami kai kurių sumanių ir drąsių kunigaikščių, o pas- kui karalių, Lenkai sukūrė gana žymią valstybę, kuri tačiau tvirto pamato ir šviesios ateities neturėjo. Iš vienos pusės ji buvo atskirta nuo marių. Baltijos ma- res anksti jai užstojo tvirtai įsikūręs kryžiuočių orde- nas; į Juodąsias marias jai užkirto kelią Lietuviai, užėmę Voluinę ir Podolę.

Antra vertus Lenkų diduomenė, augdama savo įtaka ir teisėmis, skriaudė Zzemesniuosius luomus, mies- telėnus, o ypač valstiečius (chlopus), siaurino ir savo karaliaus valdžią. Tik Kazimieras Didysis buvo su- valdęs didikus ir gerokai sutvarkęs viduje valstybę, rūpindamasis valstiečių gerove ir jų naštos palengvi- nimu. Už tat jį didikai ir pavadino pašiepdami vals- tiečtų karaliumi (krėl chlopow).

Kazimierui D. mirus ir juo pasibaigus vyriškai ka- ralių eilei, didžiūnai vėl pasipūtė, o Vengrų karalius Liudvikas, Kazimiero sesers sūnus, buvęs vienkart ir Lenkų karaliumi, norėdamas, kad, jam mirus, Lenka; išrinktų sau karalaite vieną iš jo dukterų, buvo pri.

92

verstas 1374 m. didikams ypatingu raštu pripažinti ir patvirtinti jų privilegijas. Tas privilegijas didžiūn: i sunaudojo ne tėvynės labui, bet tik savo naudai ir sa- vitarpio kerštams bei vaidams, kas silpnino valstybę.

Bet lenkų tarpe buvo irgi vyrų, kurie matė toliau negu asmens reikalus. Jie matė, kad Lenkai, iš visų pusių apsupti tvirtų kaimynų-priešų, viduje gerai nesu- sitvarkę ir nustumti nuo marių, vieni neturi ateities ir negalės ilgai laikytis. Jie atkreipė tuomet akis į savo kaimynę Lietuvą, kurį valdant Gedimino ainiams, su- sitvarkė viduje, rėmėsi į Baltiją ir Juodąsias marias ir žemės plotais buvo tris kartus didesnė už Lenkus,

Jau Vladislovas Alkūnėlė (Lokietek) ieškojo lietuvių draugijos ir savo sūnui Kazimierui parinko už motė į Gedimino dukterį Aldoną, norėdamas tuo būdu sus'- artinti su Lietuva,

Ypatingai Lenkams buvo reikalinga glaudžiau susi jungti su Lietuva, kai ant jų sosto užsėdo jauna kara- laitė Jadvyga, Vengrų karaliaus duktė, susižadėjusi su Austrijos karalaičiu Vilhelmu, ir kai Lenkams buvo arti pavojus patekti Austrijos ciesoriams, kaip pateko įiems Vengrai ir Čekai, Bijodami paskęsti vokiečių juroje, Lenkai pasiryžo neleisti savo karalaitei tekėti už Viliaus, bet nutarė kviestis karaliumi Jogailą, pra- nešdami jam apie tai.

Jogailos tuštybei ir ambicijai Lenkų pasiūlymas la- bai patiko. Pritarė jam ir Vytautas, gal daug nemąs- tydamas apie pasekmes, o gal jau tuomet svajoja, kad, Jogailai persikėlus į Lenkų sostinę Krokuvą, jam ati- teksianti visa Lietuva ir jisai mokėsiąs geriau lemti josios ateitį.

Jadvyga. Jadvygai buvo vos 15 metų amžiaus, ka; ji paliko Lenkų karalaite valdove. Buvo tai įauniau- sioji Vengrų karaliaus Liudviko duktė. Augo kartu su

93

liVhelmu, Austrijos kunigaikščiu, kurį buvo pamilusi ir su įuo susižadėjusi, net už jo ištekėjusi, kaip mano kai kas. Lenkų didikai del politikos tą ryšį taip pat suardė, kaip paskui norėjo būtinai suardyti moterystės ryšį Zigmanto Augusto su Barbora Goštautiene.

Gavę palankų Jogailos atsakymą, Lenkų didikai turėjo dabar perkalbėti savo jauną karalaitę, kad te- kėtų už Lietuvos valdovo. Tačiau tai buvo nelengvas darbas, ypač kai Vilhelmas, patyręs apie vedamas su Jogaila derybas, pats slapta atvyko į Krokuvą ir pasi- matė su savo sužadėtine.

Ilgai lenkų dvasininkai įrodinėjo Jadvygai, kokių nuopelnų ji turėsianti prieš Dievą ir prieš savo tautą, apsikrikštijus Lietuviams ir susijungus su Lenkais, bet veltui: toji nenorėjo nė klausyti apie Jogailą, kurio nebuvo mačiusi ir apie kurio nedorą pasielgimą su savo dėde Kęstučiu be abejo buvo girdėjusi. Tuomet lenkų didžiūnai pašalino iš Krokuvos Vilhelmą, o Jad- vygos rūmų vartus užrakino, kad juodu negalėtų daugiau besimatyti. Karalaitė, pagriebusi kirvį, ėmė skaldyti vartus.;

Valstybės iždininkas galop Jadvygą prikalbėjo slap: ta pasiųsti į Lietuvą ištikimiausį savo tarną, kursai, viską apie Jogailą ištyręs ir matęs, jai praneštų. Jad- vyga pasiuntė išmintingą vyrą Zavišą, o tasai sugrįžęs jai pranešė, kad Jogaila gražus esąs ir malonus jau- nikaitis.

Krėviškė Unija. (Gavęs Lenkų pakvietimą, Jogaila“. 1385 m. pradžioje išleido iškilmingai pasiuntinius į Krokuvą, o iš ten į Vengrus pas Jadvygos motiną Elzbietą. Pasiuntiniais nuvyko Skirgaila, Vigantas, Vilniaus prievaizda Aniulis ir kiti. Jogailos vardu daug nesiderėdami, jie priėmė pakištas jiems sąlygas, gal jų nelaikydami svarbiomis: apsikrikštyti su visa Lietuva,

94

prijungti prie lenkų visus Lietuvos kraštus, Lenkams atvaduoti vokiečių užgriebtus Pamarį, Kulmiją, Sileziją, Dobrinę,išmokėti Austrijos karalaičiui Vilhelmui 200,000 Horėnų už sulaužymą moterystės sutarties su Jadvyga.

Toms sąlygoms smulkiau aptarti sykiu su grįžtan- čiais lietuvių pasiuntiniais atvyko lenkų pasiuntiniai į Krėvės pilį, kur jų laukė Jogaila ir nemažas Lietuvos didžiūnų burys. Čia įvyko pirmasis bendras lietuvių ir lenkų seimas arba suėjimas. Čia padarytą sutartį Jogaila patvirtino tam tikru raštu, ant kurio padėjo savo parašus irgi Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir Vytautas.

Taip įvyko pirmoji Lietuvos unija su Lenkais kaip tik toje vietoje, kur prieš trejetą metų buvo nusmau- gtas Kestutis!! Tos sutarties žadiniai Lietuvių buvo padaryti be jokio 47patingo reikalo ir sprendimo. At- rodo, lyg kad Lietuvos valdovai, juos lengva širdimi darydami, nemanė jais varžytis, ar save jais tikrai rišti, Laikas parodė, kad skaudžiai apsirikta.

Jogailos krikštas ir jungtuvės 1386 m. Kryžiuo- čių ir kardininkų ordenai, sužinoję apie lietuvių pasi- tarimus su lenkais ir kerštaudami, kad jiems iš po rankų sprunka priežastis toliau kariauti su Lietuviais, ketinančiais per Lenkus apsikrikštyti katalikais, su di- dele kariuomene pasiskubino dar sykį užpultį Lietuvą, nuėjo net anapus Vilniaus iki Ašmenos. Tačiau suti- kę stiprų pasipriešinimą, buvo priversti grįšti namo be ypatingo pasisekimo. Tai buvo 1385 m. rudeny.

Laimingai bent tuo tarpu apsigynęs nuo kryžiuočių ir kardininkų, Jogaila su savo broliais ir didikais pa- siskubino į Krokuvą. Netoli miesto jį pasitiko su pa- lydovais raiteliais Spytka iš Melštino, lenkų karvedys.

Ant rytojaus vasario 15 d. 1386 metais Gniezno arkivyskupas Bodzanta Jogailą pakrikštijo ir tą pačią

95

dieną sujungė moterystės ryšiu su Jadvyga, o trečioje dienoje apvainikavo Lenkų karaliumi, Jogailai krikšto tėvu buvo pakviestas d. kryžiuočių magistras Zėllne“ ris Rotenšteinas, bet tasai išsikalbinėdamas neatvyko, nes Lietuvos krikštas ordeno nedžiugino.

Drauge su Jogaila apsikrikštijo ir jo jaunieji bro- liai. Vytautas jau buvo anksčiau apsikrikštijęs, kai buvo pas kryžiuočius iš Krėvės pabėgęs. Dabar tik naują Aleksandro vardą sau gavo.

Andriaus Vingalto maištas. Jogailai apsikrikštijus ir tapus Lenkų karaliumi, Lenkų didikai Krokuvoje tuojau pareikalavo, kad Jogaila tikrai ištesėtų savo pasižadėjimą t. y. kad Lietuvos kraštai priklausytų Lenkų karaliui, kaipo neatskiriama jojo karalystės da- lis. Tam laiduoti Jogaila buvo priverstas net savo brolius įkaitais atiduoti. Bet kai Andrius Vingaltas vėliai pakėlė maištą prieš Jogailą ir panorėjo visą Lietuvą jam atimti, kad arčiau su rusais, ne su lenkais susibendrautų, Jogailai pasisekė išvaduoti Vytautą ir Skirgailą, siunčiant juos prieš maištininką.

Vingaltas, susitaręs su kardininkais ir jų padeda- mas, įsilaužė į Polocką ir ėmė naikinti ir deginti vis- ką, pasiekęs net Ašmeną. Su Vingaltu susirišo ir Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, kursai su stipria kariuomene apstojo Oršos pilį bei Vitebską; bet ne- galėdamas jų paimti, siaubė apylinkes.

Pasiųsti Vytautas ir Skirgaila nespėjo pavyti kardi- ninkų, kurie su didžiu grobiu grįžo į Padauguvį. Bet Vingaltas buvo nugalėtas, pateko į nelaisvę ir buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Sviatoslavas, irgi nuga- lėtas, krito kovoje Mscilavo laukuose. Jo sūnus Juras atgavo Smolenską, prisiekęs klausyti Lietuvos.

Lietuvių krikštas 1387 m. Išbuvęs Krokuvoj be- maža ištisus metus, Jogaila su Jadvyga, su Gniezno

96

arkivyskupu ir kitais lenkų dvasininkais, lydimas lietu- vių ir lenkų diduomenės, žiemos metu atvyko į Vilnių. Čia buvo sušauktas didesnis Lietuvos bajorų susirin- kimas, kur nutarta priimti katalikų tikėjimą.

Pažadindamas uoliau krikštytis, Jogaila išleido raš- tą vasario m. 20 d., kuriuo suteikė ypatingų teisių katalikams, neduodamas jų pravoslavų tikejimo pilie- čiams, nors ir tųjų tikėjimo laisvės nevaržė.

Iki šiolei politiškos moterystės tų kunigaikščių ir didžiūnų, kuriems pavedamos buvo valdyti atskiros didesnės sritys, būdavo varžomos Lietuvos karaliaus: reikėjo jo sutikimo. Taip pat iš paties Lietuvos ka- raliaus gautų valdyti iki gyvos galvos žemės plotų, vadinamų lėnų, negalima buvo palikti savo vaikams ar ištekant dukterims duoti be ypatingo karaliaus leidimo. Dabar bajorai katalikai gavo čia daugiau laisvės, o provoslavas neturėjo teisės vesti katalikės. Dvasiški- jai buvo pripažintos ypatingos privilegijos, atleidžian- čios katalikų kunigus nuo mokesčių ir kitų sunkenybių.

Žemesniojo luomo žmonėms paraginant krikštytis buvo dalijama dovanų — drabužių ir baltų drobių. Einančių krikštytis visų luomų buvo labai daug. Kuni- gai nespėję jų po vieną krikštyti: buvę žmonės renka- mi būriais ir krikštijami pašlakštant. Kad būtų buvę kaip nors stabmeldžių ar jų kunigų pasipriešinta bent Vilniuje ir rytų Lietuvoje, neužsiliko žinių.

Didžiausias vargas buvo tas, kad atvykę lenkų kunigai visai nemokėjo lietuviškos kalbos ir, jei kiek mokė tikėjimo tiesų, tai vien su vertikų pagala. Jei kas bent kiek mokėjo lietuviškai, tai vien pranciškonys, užsilikę Vilniuje nuo Algirdo laikų. Sako, patys Jo- gaila ir Vytautas mokę katalikų tikėjimo, kad bent kiek prirengtų lietuvius stabmeldžius prie krikšto.

Pačioje pradžioje tas naujo tikėjimo priėmimas bu-

97

Maironio Raštai 7

vo daugiau paviršutinis; buvo tai tik senojo tikėjimo griovimas: buvo paliepta dievaičių stabus daužyti, šventąją ugnį, dievų garbei kūrenamą, gesinti, namuo- se laikomus žalčius mušti, šventuosius ąžuolynus kirsti.

Kur pirma Vilniuje Perkūno maldykla stovėjo ir augo ąžuolynas, ten arkivyskupas Bodzanta pašventė vietą šv. Stanislovo katedros bažnyčiai. Pirmuoju Vilniaus vyskupu papa Urbonas VI paskyrė Andriejų Vosylių, kurs dar Algirdo laikais gyveno Vilniuje kaip pranciškonis, o paskui prie Vengrų karalienės Elzbie- tos sekretoriavo.

Paskui Karalienė Jadvyga išvažiavo atgalios į Kro- kuvą ir, rūpindamasi naujos vyskupijos apšvietimu, įsteigė savo lėšomis Pragoje stipendijas dvylikai lietu- vių kunigų.

Jogaila ir Vytautas iš Vilniaus važinėjo į kitus Lietuvos miestus, visur ragindami lietuvius krikštytis ir žymesnėse vietose statydami bažnyčias. Tuo būdu buvo įsteigtos bažnyčios Ukmergėje, Krėvėje, Ašme- noje, Lydoje, Trakuose, Švenčionyse, Volkoviske, Giedraičiuose, Gardine, Brastoje ir kitur.

Kaip tos naujai įsteigtos bažnyčios buvo aptarnau- įamos lenkų kunigų, lietuviškai nemokančių, nėra ži- nios. Padavimas sako, patys Vytautas ir Jogaila mo- kinę žmones naujo tikėjimo tiesų, net „Tikiu į Dievą Tėvą“ lietuviškai išvertęs Jogaila.

Pas visas Europos tautas krikščioniško tikėjimo pradžia paprastai supuola su pirmuoju tautos pasireiš- kimu ištorijos arenoje, su tos tautos atgimimu, su jos kultūros augimu. Lietuvių tautą sudaro retą, liūdną išimtį. Lietuvos krikštas tai tas jos istorijoje momen- tas, nuo kurio ji pamažu slenka žemyn, nustodama kaskart daugiau savo poliškos reikšmės, savitos jaa

98

gana žymios kultūros, savorankiškumo. Kuo tai gali- mą išaiškinti?

Lietuvių tautos tragizmas pirmiausia tame, kad Kristaus mokslas ėjo į Lietuvą ne su kryžiumi, tik su kardu, ginkluotų ordenų per prievartą brukamas. Lie- tuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo brukamo tikėjimo, jautė, kariaują už savo buvį, už tautos gyvybę, ir jų sąmonėje ilgainiui krikščionių ti- kėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos priešas, o savo stabmeldiškasis kaip tautos gyvybės ir jos ne- priklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėji- mas, lenkų atneštas, galų gale vis tik ėmė viršų, Lie- tuvių tauta savo kovoje pasijuto, tarytum, perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti.

Antra, mūsų tautos tragizmas tame, kad Kristaus mokslą galutinai jai atnešė ne idėjiniai misionieriai, kaip kitoms tautoms, iešką vien Dievo garbės, šviečią kilnių dorybių pavyzdžiais, pilni dvasios, aukoją net savo gyvybę, — atnešė Lietuvai Kristaus evangeliją Lenkų politika, grynas šaltas naudos apskaitliavimas, nešė tą mokslą lenkai kunigai, kurie, eidami į svetimą kraštą apaštalauti, net svetimos kalbos nepasirūpino išmokti; apaštalavo ne tik pradžioj, bet dar ilgais amžiais per vertėjus; juk XVI amž. pabaigoj (1596 m.) Klemenso VIII įgaliotas Aleksandras Komulavičius, aplan- kęs Vilniaus vyskupiją, atrado daug tokių parapijų, kurio- 46 sėdėjo kunigai, visai nemoką lietuviškai. Tokie nebi- liai kunigai negi galėjo Lietuvių tautai įkvėpti naujos dva- sios, įą atgaivinti, Kristuje atnaujinti, įnešti naujų įėgų?

Skirgaila, 1387 — 1392.

Apkrikštiję bent daugumą augštaičių lietuvių, Jo- vaila turėjo grįžti į Lenkus ir lenkams duotais paža-

29

dėjimais iš jų sostinės Krokuvos valdyti Lietuvą bei Lenkus, kaipo suvienytas valstybes. Tačiau, matyti, ir pats Jogaila, darydamas net raštu pažadėjimus, ne- manė jais labai varžytis, ir pats gyvenimas parodė, kad dvi sazvaimingos valstybės, gyvenusios iki šiolei visai atskirai ir kitoniškai, negali iš karto susilieti į vieną organizmą arba kūną. Jogailai tiesiog negalima buvo pačiam iš tolimos Krokuvos kartu tvarkyti Len- kų ir pačios Lietuvos. .

Patys lietuviai labai nepalankiai žiūrėjo į tai, kad jų „karalius išvažiuoja gyventi į svetimą šalį. Todel Jogaila paveda Lietuvą valdyti savo broliui Skirgailai, įsakydamas visiems jį augščiau laikyti už kitus savo brolius ir pakeldamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, sau gi pasilikdamas karaliaus vardą. Tuo būdu, be abejo lenkų didžiūnams patariant, buvo nuskriausta Lietuva, nes jai atimta karalystės vardas, nuo Mindau- go laikų jai teisėtai priklausęs.

Skirgailos paskyrimas didžiuoju Lietuvos kunigaikš- čiu buvo didi Jogailos klaida. Skirgaila negana to, kad buvo pravoslavų tikėjimo ir netiko naujiems kata- likams lietuviams, jisai maža ir tesirūpino valstybės reikalais, nuolatos girtas, puotaudamas per dienas ir naktis. Dažnai įkaitęs nuo midaus ar vyno, taurę su- kuldavo į savo ištikimiausio tarno kaktą. Tokiu savo pasielgimu Skirgaila negalėjo patraukti prie savęs lie- tuvių, ir jo pradėta stačiai nekęsti.

Lietuvių dauguma, norinti tėvynei gero, linko prie Vytauto, kursai visus kunigaikščius buvo peraugęs šviesiu protu ir tvirtu būdu. Bet Jogaila jo bijojo, kad iškilęs į viršų, nepasidarytų jam pavojingas. Ne tiktai nepaskyrė jo didžiuoju kunigaikščiu, jam įsakęs klausyti girtuoklio Skirgailos, ne tik neištesėjo visų savo pažadėjimų, nesugrąžinęs jam tėvo Trakų, bet

100

dar apstatė jį savo žvalgais, kurie turėjo skaityti visus įo žingsnius ir pranešinėti apie viską.

Vytautas kitados visą karštą jaunystės širdį Jogai- lai buvo atidavęs ir nekartą prieš savo tėvą užtardavo; dabar tasai atmoka jam nelabu nedėkingumu. Galima iš to spręsti, kaip turėjo tą viską atjausti Vytautas. Tačiau jisai tylėjo; gal laukė patogesnio laiko. Paga- liau ir jam išseko kantrybė.

Didysis Maskvos kunigaikštis Vosylius, suprasdamas, kad Vytautas gali būti ilgainiui jam reikalingas, atvy- ko į Vytauto buveinę Lucką, kur buvo maloniai vaiši- namas ir susižadėjo su Vytauto dukterimi Naste, ją pavadinęs išmintinga Zopija. Skirgaila pranešė kara- liui Jogailai, Vytautą dzrant slaptas sutartis prieš jį su maskoliais.

Vytautas buvo priverstas net prisiekti Liubline, klausysiąs Skirgailos. Negana to: Vytautą pareikalavo Jogaila į Krokuvą; tasai nusiuntė į Lenkus savo išti- kimą rūmininką, kursai išrodytų karaliui Vytauto ne- kaltybę. Tą pasiuntinį Jogaila, uždaręs kalėjime, liepė kankinti, kad išgautų nuo jo pripažinimą Vytauto su- tarties su Maskva. Galų gale Vytautui buvo pranešta, kad Skirgaila norįs jį nužudyti, kaipo pavojingą priešą ir jieškąs tik progos.

Matydamas, kad gali susilaukti savo tėvo Kęstučio likimo, jei sėdės ilgiau, sudėjęs rankas, ir pasiremda- mas visuotinu Lietuvoj nepasitenkinimu del Jogailos ir Skirgailos pasielgimo, Vytautas pasiryžo užimti ne- tikėtai Vilnių, kad atgautų Lietuvai visišką nepriklau- somybę nuo Lznkų, o sau karaliaus sostą.

Kaip kitą kartą Kęstutis, taip dabar jo sūnus Vy- tautas mėgino šieno vežimuose įvežti paslėptus karei- vius į Vilniaus pilį. Bet sumanymas nepasisekė. Tuo-

101

met Vytautu nieko kito nebeliko, kaip bėgti pas kryžiuočius.

Sustiprinęs savo įgulomis Gardiną, Suražių, Brastą ir Kamenčių, Vytautas su savo jaunesniaisiais broliais Zigimuntu ir Tautvila, seserim Ringaile ir su daugiau negu 100 savo šalininkų didžiūnų nuvyko pas tuos kryžiuočius, kurie jau kartą buvo jį priėmę, o kuriuos jisai buvo paskui skaudžiai užvylęs.

Savaime kyla klausimas, kodel Vytautas neieškojo pagalbos didžiojo Maskvos kunigaikščio, savo dukters sužadėtinio? Matyti, būdamas gilus politikas, Vytautas suprato, kad kryžiuočiai, norėdami išnaudoti progą, greičiau panorės įsikišti į Lietuvos kunigaikščių nesu- tikimus, negu Maskvos valdovas, kursai dargi savo įėgomis galėjo nepasitikėti.

Kryžiuočiai tikrai ir šį kartą neatsakė šelpti Vytau- to, bet jau pareikalavo nuo jo brangių įkaitų: brolio Zigimunto, sesers Ringailės ir atvykusių žemaičių ba- jorų. Vytautas dar buvo priverstas pasižadėti ištesėti sutartį, padarytą su ordenu 1384 metais t. y. Žemai- čius pavesti kryžiuočiams.

Kai kas rašo, nors tai nėra patikrinta, Vytautas buvęs priverstas kryžiuočiams įkeisti net savo sūnus: Joną ir Jurgį, kurie paskui, Vytautui su Jogaila susi- taikinus, buvę kryžiuočio Šenenbergo ar Šunbernio nužudyti, d. magistrui įsakius.

Vytauto kova su Jogaila. Vytauto susidėjimas su kryžiuočiais buvo Jogailai labai neparankus: pasodinęs savo brolį Lengvenį kunigaikščiu didž. Naugarde, ji- sai buvo ketinęs su juo drauge pulti Maksvą. Dabar, gresiant pavojui iš kryžiuočių pusės, buvo priverstas atsisakyti nuo savo sumanymo. Užėmęs visus kraštus ir jų pilis, buvusias Vytauto valdžio, rengėsi kovoti su ordenu,

102

Didysis ordeno magistras Valenrodas, sulaukęs iš Europos nemaža svečių ir prirengęs apie 40,000 ka- riuomenės, drauge su Vytautu, kurs vedė žemaičius, pa- siuntė ją per Kauną ant Vilniaus. Skirgaila mėgino jiems užstoti kelią, bet Eišiškių laukuose (netoli Ne- ries upės) buvo Vytauto nugalėtas ir priverstas bėgti, nes jo kareivių lietuvių dalis perėjo į Vytauto pusę. Mušio dalyviai kareiviai lenkai buvo paimti į nelaisvę, ir su savo žirgais (apie 2000) nusiųsti didž. magistrui.

Paskui Vytautas su kryžiuočiais apgulė Vilnių, kurį gynė dvi pili: augštoji, kur buvo užsidarę lenkų karei- viai su vadu Moskoževskiu, ir žemoji, kur gynėsi Jo- gailos brolis Kazimieras Karigaila.

Gerai aprūpintas ginklais ir maistu, Vilnius ilgai galėjo gintis, bet galop pasisekė Vytautui įsilaužti į žemąją pilį ir ją sudeginti. Karigaila su 14,000 karei- vių ją gindami žuvo. Iš Vytauto pusės krito mušy jo brolis Tautvila. Užėjęs vėlybas ruduo su šalčiais ir darganomis neleido Vytautui įsilaužti į augštąją pilį; jisai buvo priverstas grįžti į Prūsus, gerokai apnaikinęs Lietuvą.

Gyvendamas ordeno paskirtoje Bartenšteino pily, Vytautas rengė naują žygį į Lietuvą. Cia jisai susi- Jaukė nuo didžiojo Maksvos kunigaikščio Vosyliaus pasiuntinių, su kuriais išleido savo dukterį Zopiją. Č'a vis ėjo daugyn Vytauto šalininkų, kurie nekentė Skir- gailos ir Jogailos del jų bendravimosi su lenkais.

Didysis kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas ruošėsi irgi į karą su Lietuva ir, surinkęs didžiausią kariuomenę, kokios iki šiolei dar nebuvo buvę (apie 70.000), vėl su Vytautu pasiryžo paimti Vilnių.

Jogaila, neperdaug pasitikėdamas Skirgailos suma- numu, Vilnių pavedė ginti lenkui Jonui Olesnickiui, kursai, kryžiuočiams besiartinant, per 5 mylias liepė

103

nudeginti Vilniaus apylinkes. Kryžiuočiams tasai kry- žiaus karas labai nepasisekė; Vilniaus jie paimti nepa- ėmė, tik Lietuvą smarkiai sunaikino.

Tačiau Vytautas vėl pergalėjo Skirgailą netoli Šven- tosios upės ir, augant savo šalininkų skaičiui, užėmė Gardino ir Merkinės pilis. Čia lietuviai, Vytauto ša- lininkai, perėję į jo pusę, nuginklavo savo draugus lenkus, ir tie pateko į nelaisvę. Galop visas 'Žemai- čių kraštas iki Kauno ir Gardino atiteko vėliai Vytautui.

Jogaila ilgomis naminėmis kovomis nuvargintas ir matydamas, kad Vytautas nenustos kariavęs, iki pa- sieks visos Lietuvos sosto, ryžosi geruoju su juo tai- kintis. Jisai pasiuntė pas Vytautą Plocko kunigaikščio sūnėną Enriką Ziemovitą, Krokuvoje studijavusį teolo- gijos mokslus ir jau kai kuriuos šventimus priėmusį. Tasai dar Ploeke įsimylėjęs gražią Vytauto seserį Rin- gailę ir su ja susižadėjęs, dabar atvyko į Prūsus ją vesti.

Kryžiuočiams nė į galvą neatėjo, kad Enrikas atvy- ko ne tiek piršlyboms, kiek deryboms, su slapta nuo Jogailos misija. Tasai Jogailos pasiuntinys meldė Vytautą atsisakyti nuo bičiuolystės su kryžiuočiais ir pareiškė, kad Jogaila galop sutinkąs jam atiduoti ne tik jojo tėviškę, bet ir visą Lietuvą valdyti, sau tepa likdamas Lietuvos karaliaus vardą.

Vytautui seniai įkyrėjo ištrėmimas, su vokiečiais kryžiuočiais bendravimas ir savo tėvynės naikinimas- todel su džiaugsmu priėmė pasiūlymą.

Išleidęs savo gentis ir žymesnius šalininkus į Lie; tuvą, kiek tai galėjo be įtarimo padaryti, būdamas apsuptas kryžiuočių šnipų, tik savo brolio Zigimunto nespėjęs išvaduoti (nelaisvėje pasiliko iki 1398 m.), Vytautas persiskyrė su kryžiuočiais tuo pačiu būdu»

104

kaip ir anuomet: paėmęs staiga Gardiną, Kauną ir kitas pilis, kuriose buvo pirma priverstas pastatyti komendantais kryžiuočius ir jose dabar palikęs savo įgus las bei viršininkus, pasiskubino į Lydą, kur jojo laukė Jogaila su Jadvyga.

Iš Lydos visi nuvyko į Vilnių. Olesnickis sutiko juos iškilmiugai; visi lietuviai su neapsakomu džiaugs- mu sveikino naują savo valdovą, o kartu ir taiką, įvy- kusią kunigaikščių tarpe.

Sv. Stanislovo katedroje pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius uždėjo ant Vytauto galvos didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kepurę, o vienas iš senatorių di- žiūnų padavė jam kalaviją, žemės galybės ženklą, ir malonės ženklą — lazdą. Kartu buvo apvainikuota ir Vytauto žmona Ona, neatskiriamoji jo draugė kalėjime, kelionėse ir karuose.

Apšauktas didžiuoju visos Lietuvos kunigaikščiu, kurio privalė klausyti visų Lietuvos sričių kunigaikščiai ir jų pavaldiniai, pats Vytautas turėjo pasižadėti raštu ir tą pasižadėjimą patvirtinti priesaika, reikale eisiąs su pagalba Lenkų karalystei, niekuomet nuo jos ne- siskirsiąs, klausysiąs Jogailos ir Jadvygos — augščiau- siųjų savo valdovų.

Skirgailai už Vilnių pažadėta Kijevas su aplinkiniais kraštais.

Tas Vytauto apsirašymas tuo buvo lietuviams ge: resnis už aklą Jogailos su lenkais Krėvėje (1385 m.) padarytą sutartį, kad dabar visa Lietuva buvo pripa- žinta neskaldomu vienetu, kuris susijungia per Jogai- los asmenį su Lenkais; Krėvėje gi visi Lietuvos kraštai ir kiekvienas atskirai, kaipo Jogailos savastis, buvo Lenkams priskirti, kaip jų karalystės dalis“ Dabar buvo padaryta su Lenkais unija, tuomet gi visiškas Lietuvos inkorporavimas (įjungimas) be jokių sąlygų.

105

Vytautas Didysis Aleksandras I. 1392— 1430,

Per pastaruosius kunigaikščių vaidus ir kovas, vy- riausiojo Lietuvos valdovo autoritas ir valdžia žymiai susilpnėjo ir nupuolė; pačios Lietuvos padėtis ir stovis ir iš vidaus ir iš lauko buvo tikrai sunkūs. Vytautui reikėjo padėti daug darbo, norint neužvilti pavaldinių ir užgydyti žaizdas, kurias pats padarė, norėdamas paimti Lietuvos vairą į savo rankas iš žmonių, galėjusių įą visai pražudyti.

Bet Vytautas kaip tik ir buvo toksai Dievo duotas Lietuvai valdovas, kursai sunkiausiose apystovose ir didžiausiuose pavojuose nežinojo, kas tai yra nusiminti, kursai savo drąsą, augštą protą, geležinę valią ir ne- paprastą darbštumą atidavė savo karštai mylimos tėvy- nės labui.

Pirmų pirmiausia reikėjo panaikinti įsivyravusią at- skirų kunigaikščių sauvalę. Jogaila, pats netvirto būdo, susirūpinęs Lenkais, maža ką teišgalėjo; Skirgaila irgi tvarkos palaikyti nesugebėjo. Sričių valdytojai kuni- gaikščiai darė, kas kam patiko, nejausdami ant savęs jokios drausmės iš augšto, o didesnių provincijų val- dovai net laikė save, tartum, savarankiais.

Vytautas nepakentė nepaklusnumo ir tuojau pasi- ryžo parodyti, kad jis vienas tėra tikras visos Lietuvos valdovas ir kam nori, gali suteikti valdžią. Pats Jogaila turėjo pasitenkinti Lietuvoje karaliaus vardu. Ypač Jogailos broliai iš pradžių nenorėjo klausyti Vytauto, tačiau greitai pajuto geležinę jo ranką ir tvirtos valdžios vairą.

Skirgailai buvo pažadėtas Kijevas; bet jis nenorėjo išleisti iš savo rankų ir plačiosios Polocko kunigaikšti- jos; net vokiečių pagalba norėjo ją sau pasilaikyti. Jam buvo pasisekę net Vitebskas užimti. Tačiau galų

106

gale buvo Vytauto nugalėtas, išvarytas, nusižemino ir gavo laikinai Kamienčių ir Stožką, iki pasiliuosuos Kijevas.

Kijevą tuomet valdė dar Algirdo pastatytas jo sū- nus Vladimieras. Šisai irgi nenorėjo pripažinti Vytauto savo viršininku. Vytautas, nieko nelaukęs, užėmė Ovru- čą, Žitomierą, ir Vladimieras turėjo nusižeminti. Jisai gavo valdyti, priklausydamas Vytauto, šalį apie Slucką. Nuo jo veda savo geneologiją (gentystę) Slucko kuni- gaikščiai Aleknavičiai, pagarsėję paskui kovose su totoriais.

Kijevą gavo valdyti Skirgaila, bet valdė neilgai. Jam mirus, Vytautas pasodino ten savo ištikimą tarną, draugą laimėje ir nelaimėse, Alšėnų kunigaikštį Aug- mantą.

Buvo atsisakę klausyti Vytauto Severijos ir Sieversko kunigaikštis Kaributas ir Podolės kunig. Karijoto sū- nus Teodoras. Vytautas pirmiausia užpuolė Kaributą, kursai, nepasitikėdamas savo jėgomis, pasitelkė Riaza- nės kunigaikštį. Vytautas juos sumušė ties Niekudavu (Kalugos gub.). Kaributas pasižadėjo visados klausyti didžiojo kunigaikščio ir gavo valdyti Podolės dalį su Braslavo ir Kremenčiaus miestais. Sieversko kunigaikš- tiją Vytautas pavedė valdyti Sanguškai. Nuveiktas buvo ir Karijoto sūnus, nusižemino ir atsidavė Vytauto malonei.

Tuo būdu atskiros kunigaikštijos, buvusios iki šiolei pusiau savarankės ar menkai teklausiusios augščiausiojo Lietuvos valdovo, pateko ar ištikimesniems Vytauto pastatytiems kunigaikščiams, ar stačiai pačiam Vytautui valdyti.

Paėmus Vytautui tvirtai į savo rankas visą valdžią, nurimo Lietuvoj kunigaikščių savitarpio kovos. Lietuva, varginta iki šiolei nuolatiniais karais, Vytautui valdant,

107

gauna atsikvėpti ir nuo pašalinių užpuldinėjimų. Berods ir Vytautas kariavo nemaža didžių karų su kaimynais, tačiau buvo kariaujama daugiau svetimose ar bent tolimose nuo Lietuvos vidurio šalyse. Pati Lietuva, Vytautui viešpataujant rečiau begauna matyti įpuolantį priešą. Vokiečių ordenai pradeda vengti užpuolimų, bijodami Vytauto keršto.

Vytauto santykiai su rusų kraštais. Tvirtindamas savo valdžią Lietuvos viduje, Vytautas neišleido iš akių ir Rusų, stiprindamas ten savo įtaką, kaipo jųjų globėjas (hospodar), o kai kurias jųjų sritis visai prie Lietuvos prijungdamas. Pirmenybė Lietuvai ir Maksvai, svyravusi į abi šalį, Algirdui karaliaujant, dabar aiškiai pakrypsta.į Vytauto pusę. 2

Bet norint griežčiau elgtis rytuose, Vytautui reikėjo pirma apsisaugoti iš vakarų pusės nuo kryžiuočių ordeno. Ir Jogaila ir pats Vytautas perdaug buvo žadėję ordenui, aplinkybių verčiami; reikėjo tie visi pažadai ir sutartys šiaip taip likviduoti. Galutinai baigti jų ginklu Vytautas dar nesijautė užtenkamai tvirtas; reikėjo bent tuo tarpu taikintis,

1398 metais suvažiavus su ordeno magistru Nemuno saloje tarp Nevėžio ir Dubysos, buvo padaryta neva amžina taika, kurią Žemaičiai iki Nevėžio atiduota kryžiuočiams, kad jie įvestų katalikų tikėjimą ir kad Vytautui paliktų palaidas rankas rytuose o reikale talkininkautų.

Pasibaigus deryboms, buvo surengtas pokylis, per kurį suvažiavusi Lietuvos diduomenė paskelbė Vytautą karaliumi.

Vokiečiai jau 1390 metų sutarty, padarytoje su Vytautu, jį rašo karaliumi. Pats Vytautas 1398 m. sutarty su ordenu pasirašo: „Supremus dux Lituaniae et Rusiae“, t. y. augščiausiasis valdovas, o ne didysis

108

kunigaikštis, kaip lenkų istorikai mėgsta vadinti. Min- daugui apsivainikavus karaliumi, tas titulas teisėtai priklausė ir jojo įpėdiniams. (Gediminas aiškiai save vadino „Rex lituanorum et rutenorum“. Vokiečiai net Kestutį raštuose dažniausia vadina karaliumi (Konig). Todel nėra jokio teisėto pamato Lietuvą Algirdo et Vytauto laikais vadinti didžiąja kunigaikštija, o ne karalija.

Padaryta sutartimi apsisaugojęs nuo ordeno, Vytautas ėmė griežčiau elgtis su rusų kunigaikščiais. Kai Smo- lenske pradėjo nebesutikti kunigaikščiai, Vytautas įsikišo įjų ginčus. Pašalinęs kitus, valdžią pavedė vienam Gliebui, o įžengęs iškilmingai į miestą, pasiskelbė vyriausiu jojo valdovu; 1405 m. jį galutinai prijungė prie Lietuvos,

Pliskuva keletą kartų pažino skaudžią Vytauto ranką, nusižemino ir mokėjo įam duoklę (1409).

D. Naugarde buvo pasodintas Vytauto pusbrolis, kunigaikštis Lengvenis. O kad paskui 1428 m. Nau- gardas panorėjo nusikratyti Vytauto globos ir buvo atsisakęs jo klausyti, Vytautas jau 80 metų amžiaus senelis, surinkęs stiprią kariuomenę, patsai traukė į šaurę, išleidęs pirma 10,000 vyrų skinti miškų ir kelio taisyti kariuomenei per balas ir versmes.

Paėmęs pakeliui Porkavą, Vytautas buvo jau nebe- toli nuo paties Didž. Naugardo. Išsigandę naugardiečiai turėjo užmokėti atsipirkdami 15.000 rublių, labai didžius anais laikais pinigus.

Vytautas ilgainiui prijungė prie Lietuvos Velykius Lukius, Rževą, Odojevą, Bielevą, Karačovą ir visą vadinamą Sieversko šalį iki pat Kursko. Kijevas buvo bemež pačiame jo karalijos vidury. Tverės ir Riazanės kunigaikščiai vadino Vytauto savo „hospodariumi“,

109

pripažindami irgi ant savęs šiek tiek jo valdžią ir globą.

Neišleido Vytautas iš akių pačios Maksvos, kur viešpatavo jo žentas jaunas Vosylius I. Švitrigaila, kursai nuolatos kėlė maištus prieš Vytautą, buvo pa- bėgęs į Maksvą. Tris kartus Vytautas rengėsi eiti ant Maksvos, tačiau kovoti neteko, nes Vosylius ir taip jo klausė, o svarbesniuose reikaluose ar pats vykdavo, ar siųsdavo savo bojarus su pačia Zopija Vytautyte permaldauti užpykusio Vytauto. Švitrigaila galop pateko į Vytauto rankas ir buvo uždarytas kalėjime.

Santykiai su totoriais ir mušys ant Vorkslos upės 1399 m.

Savo viešpatavimo pradžioje Vytautas manė su totoriais gyventi taikoje, kad jų pagalba nugalėtų Maksvą, o jau paskui gal ir totorius paimtų į savo globą. Tačiau aplinkybės privertė jį anksčiau stoti į atvirą kovą su jais.

Kaip tik tuo laiku totoriai pradeda vėl būti pavo- jingi Europai, sužadinti turkų pergalėmis, kurie gelutinai buvo sumušę serbus Kosovo laukuose. Azijoje pakilo baisus Tamerlanas ir Astrakanės lygumose pergalėjęs Toktamišių, užsodino ant Aukso Ardos savo Timur Kutlubą.

Toktamišius, pasitikėdamas didžia Vytauto galybe, šaukėsi jo pagalbos. Vytautas pasinaudojo proga ir pasiryžo įsikišti į totorių reikalus; priėmė Toktamišių maloniai, paskyrė jam buveinę Lydos pily ir pažadėjo užsodinti ant Aukso Ardos sosto su ta sąlyga, kad tasai jam padės įsigyti Maksvos sostą.

Vytautas ėmė rengtis į didį karą ir skelbė visur, išvarysiąs iš Europos totorius, kurie krikščionijai buvo lygiai pavojingi, kaip ir turkai. Tuo tarpu pasiuntė

110

savo vadą Patrikį Narimundaitį su kariuomene už Dono pasiteirauti apie totorių jėgas.

„Visa krikščioniškoji Europa ilgėdamasi laukė, kuo baigsis ta tikrai milžiniška kova. Daugelis atkalbinėjo Vytautą nepradėti pavojingo su totoriais karo, bet Vytautas pasitikėdamas savo žvaigže, nenorėjo klausyti patarimų.

Kijevas buvo paskirtas kariuomenės susirenkama vieta. Atvyko apie 75,000 kareivių. Iš čia vedė kariuo- menę pats Vytautas ir susitiko su totoriais, jau pasi- rengusiais į mušį ant Vorkslos upės.

Timur-Kutlubas, kursai vadovavo totoriams, buvo pradėjęs derybas su Vytautu, lyg norėdamas geruoju susitaikinti, net pripažindamas Vytautui viršenybę. Šis reikalavo, kad ir totorių pinigai būtų mušami su Vytauto paveikslu.

Bet atvyko su antra totorių kariuomene murza Edigiejus ir derybas nutraukė, reikalaudamas dabar, kad Vytautas prieš jį, kaipo senesnį, nusilenktų. Pasirodė, kad totoriams buvo reikalinga derybomis užtęsti laiką ir sutraukti visas jėgas.

Totorių kariuomenės buvo apie 150,000. Kai kurie iš lenkų, matydami neapregimas totorių eiles, įkalbinejo Vytautui nepradėti nelygios kovos, juo labiau, kad pats Edigiejus galop buvo linkęs taikintis ir tereikalavo išduoti totoriams pabėgusį ir dabar ketinantį stoti prieš juos į mušį Toktamišių. Tačiau Vytautas, pasitikėdamas savo sumanumu ir savo kariuomenės narsumu, liepė keltis per Vorkslą ir pūsti trimitus.

Buvo rupgjūčio 12 d. 1399 m. Prasidėjo baisi ir smarki kova. Lietuvių kariuomenei buvo bent kiek į talką atėję lenkų, kryžiuočių, bet daugiausia gudų ir rusų. Vytautas savo kariuomenę surikiavo smailiu trikampiu, kuri, rodydama narsumo stebuklus, pradžioje

111

4

turėjo didį pasisekimą, savo trikampiu buvo giliai įsikirtusi į totorių vidurį ir daug jųjų paklojusi. Bet ilgainiui totoriai, savo raitarijos gausumu žymiai praneš- dami, pradėjo supti lietuvių sparnus, apeidami net iš užpakalio. Lietuvių kariuomenėje pasidarė spūstis ir netvarka. Pabėgo pirmasis Toktamišius.

Istorikas Narbutas rašo, kad tame mušy kritę 74 kunigaikščiai ir apie 100.000 lavonų nukloję laukus. Vytautas nustojo visko ir tik žirgo greitumu vos patsai išsigelbėjo. Totoriai vijosi iki pat Kijevo. Patsai miestas, jų apsuptas, turėjo išsipirkti, užmokėdamas 3.000 rubliu sidabru.

Tais pačiais metais dar prieš Vorkslos mušį sutiko Vytautą ir kita nelaimė: baisiai išdegė Vilniaus vidurys; suplėškėjo katedros bažnyčia, kunigaikščio rūmai, iždinė, arklydės ir labai daug brangenybių. Nuostoliai siekė 60.000 rublių, tuo laiku baisiai didelė suma,

Tačiau Vytautas ir po tų smūgių nenusiminė, Su- pratęs totorių nenuveiksiąs ginklu, pasiryžo gudrumu į juos paveikti, kas jam ilgainiui ir pavyko. Jau 1412 m. jam pasisekė ant Aukso Ardos sosto pasodinti Tokta- mišiaus sūnus Zelenis sultonas. Senis Edigiejus, keršy- damas Vytautui, dar buvo 1416 metais išplėšęs Kijevą, bet pabūgęs Vytauto rūstybės, tuojau atsiuntė pas jį „pasiuntinius su gausiomis dovanomis: kupranugariais ir gražiais arkliais, gerindamasis ir prašydamas susitai- kinti (1419 m.)

Jau prieš pat Vytauto mirtį Aukso Ardoje vėl kilo maištai ir nesutikimai, ir totoriai šaukėsi Vytauto tarpininkauti. Tasai pakėlė į totorių kanus Devletą-Hadžį, viešėjusį tuomet Lietuvoje ir, jį apvainikavęs Vilniuje, pasiuntė į Aukso Ardą valdyti.

Neužkariavęs totorių ginkluota jėga, Vytautas juos pavergė sumanumu ir gudria politika; jie gerbė jį kaip

112

tarpininką savo ginčuose ir savo globėją. Jo vardas ilgą laiką užsiliko totorių atminime. Jo ne tik privėngė totoriai; jį ir mylėjo. Kai kurie net persikėlė į Lietuvą gyventi, gavę nuo Vytauto žemės Vilniaus, Trakų ir Lydos apylinkėse.

Tokiu būdu, turėdamas didžią įtaką pas totorius ir suturėjęs juos nuo nuolatinių užpuldinėjimų ir siau- bimų, Vytautas įvedė visur savo valstybėje ramų gyvenimą, tvarką ir teisybę. Nepaprastu darbštūmu ir sumanumu jis viską užmatė ir visu kuo rūpinosi.

Išplėtęs savo viešpatiją iki pat Juodųjų marių, Vytautas vieną sykį įjojo į marias ir, pakėlęs augštyn kalaviją, pasiskelbė jų valdovu.

Santykiai su Lenkais. Jogaila, pavesdamas Vytautui visos Lietuvos vairą, sau pasiliko vyriausiojo jos val- dovo bei karaliaus vardą. Tačiau Vytautas nuo pat pradžios savo viešpatavimo ėmė elgtis visai savaran- kiškai, net svarbesniuose atsitikimuose nesiklausdamas Lėnkų karaliaus patarimo.

Jau 1398 metais padaręs su kryžiuočių ordenu taikos sutartį, po ja pasirašė vyriausiuoju Lietuvos valdovu, kas bent vardu priklausė Jogailai. Tame pačiame suvažiavime su vokiečiais, pasibaigus taryboms, per pokylį Lietuvos diduomenė paskelbė Vytautą Lie- tuvos karaliumi ir jisai prieš tai neprotestavo.

Toksai Vytauto elgesys ir jo savarankiškumas nega- lėjo patikti lenkams, kurie tame matė separatizmą, arba norą visai atsiskirti nuo jų. Patsai Jogaila, netoli matąs, į tai gana pasyviai per pirštus žiurėjo.

Tuomet lenkai įkalbėjo Jadvygai, kaipo Lenkų kara- lienei pareikalauti iš Vytauto bent kokio mokesčio, kaipo ženklo Lietuvos priklausymo Lenkų karaliams. Išdidus Vytautas, užuot atsakęs, sušaukė visos Lietuvos diduomenę ir paklausė, ar jie pripažįsta save Lenkų

113

Maironio Raštai 8

pavaldiniais. Kilo didžiausis triukšmas, Visi šaukė: buvome visados laisvi; musų protėviai niekam nemokėjo duoklės, ir mes nemokėsime.

Tada Vytautas paima nuo jų paklusnumo priesaiką ir praneša apie viską Jadvygai. Lenkai tuo ir turėjo pasitenkinti, ypač patyrę apie Vytauto sutartį padarytą su vokiečių ordenu.

Tačiau kai Vytautas buvo totorių ant Vorkslos baisiai sumuštas, Lenkai pasinaudojo jo laikina silpnybe ir pareikalavo iš jo ir iš Lietuvos didikų, kad naujais raštais patvirtintų Lietuvą priklausant nuo Lenkų, kas ir buvo padaryta Vilniuje 1401 m., verčiant sunkioms aplinkybėms. Vytautas buvo priverstas pasirašyti, gavęs Lietuvą valdyti tiktai iki gyvos galvos; jam mirus visos jo žemės turinčios grįžti Lenkų karaliui. Didikai turėjo raštu pasižadėti, Vytautui mirus, nerinksią sau atskiro karaliaus.

Santykiai su kryžiuočiais. Lietuviams apsikrikštijus ir tapus katalikais, kryžiaus karai prieš Lietuvą nebe- turėjo mažiausios prasmės. Tačiau vokiečių ordenas ne tuojau atsisakė nuo savo politikos siekių: užkariauti ir pavergti jei ne visą Lietuvą, tai bent Žemaičius; tą tikslą kryžiuočių ordenas vaikėsi jau nuo -Mindaugo . karaliaus laikų,

Žemaičių kraštas kryžiuočiams buvo reikalingas, kad betarpiškai susisiektų su kardininkų ordenu ir kad, užkirtus Lietuvai priėjimą prie marių, galėtų paimti į savo rankas josios prekybą. Todel išnaudodami sunkią padėtį ar Jogailos 1382 m., ar Vytauto 1384 m., kry- žiuočiai sau išsidera dalį Žemaičių bent iki Dubysos, o 1398 m. Vytautui rengiantis į didį karą su totoriais, ordenas privertė jiems atiduoti Žemaičius net iki Ne- vėžio upės.

114

Bet žemaičiai nė girdėti nenorėjo apie bent kokį atsidavimą vokiečių globai. Per 150 metų nuolatos prieš vokiečius kariaudami ir savo krauju gindami laisvę, sergėjo ją kaip akį. Jie kai kada ir Lietuvos valdovams mokėdavo pasipriešinti, valdydamiesi gana autonomiškai,

Vytautas, nemėgdamas. kad kas jam prieštarautų, gal iš dalies ir tam perleido Žemaičius ordenui, kad jie paragautų svetimos globos ir daugiau brangintų savąją. O kryžiuočiams negana buvo gauti teisė turėti Žemaičius; jiems reikėjo jie su ginklu rankose užka- riauti ir apkrikštyti.

Kai kurie žymesnieji žemaičių vadai, padarę kry- žiuočiams žalos, dažnai bėgdavo į Vytauto Lietuvą; kryžiuočiai reikalaudavo juos išduoti. Iš to kilo ne vienas ginčas tarp Vytauto ir' odeno.

Kryžiuočiai net Romai skundė Vytautą ir Jogailą, kad įie nesilaiką sutarčių ir palaiką stabmeldžius. Tačiau ordenas jau nebeturėjo to papų pasitikejimo, kokį turėjo anksčiau, ir papa Bonifacas IX išleido bulę, griežtai drausdamas kryžiuočiams užpuldinėti su ginklu Lietuvą.

Kai Vytautas, pralaimėjęs karą su totoriais, pasiryžo atsilyginti sau rusų kraštais ir net ketino paimti į savo globą Maksvos valstybę, kryžiuočiai vėl pasinaudojo Vytauto kovomis rytuose ir pareikalavo nuo jo ne tik griežčiau pasižadėti nebeužtarti Žemaičių, bet dar padėti juos ginklu malšinti. Latai ir buvo sutarta, suva- žiavus Vytautui, Jogailai ir didžiajam kryžiuočių ma- gistrui 1405 m. Bet tai buvo paskutinis Vytauto nusi- leidimas.

Pabaigęs vykdyti savo sumanymus rytuose, rusų kraštuose ir ganėtinai sutvirtinęs ten savo valdžię bei įtaką, lygiai ir su Lenkais susiėjęs į geresnius santykius,

115

Vytautas pasiryžo galutinai baigti reikalus su vokie- čių ordenu ir ėmė rengtis į kovą su tuo amžinu priešu; o tuo tarpu per savo slapta pasiųstus agentus platino žemaičių tarpe vokiečių neapykantą ir norą nusikratyt jų įungo,

Kryziuočiai, norėdami užkirsti kelią tiems kursty- mams, pasiryžo visai uždaryti Žemaičių sieną rytuose ir reikalavo, kad ir Vytautas nebeleistų savo pavaldinių į Žemaičius, nei pabėgelių nepriiminėtų. Vytautas teisi- nos, kad lietuviai ir žemaičiai artimi giminaičiai, turi nemaža bendrų reikalų pasieniais gyvenantieji, ir jisai negalįs jiems drausti susisiekti.

Vokiečiai, lyg nujausdami, kad nebeilgas jų viešpa- tavimas Žemaičiuose, norėjo trumpu laiku čia tvirtai įsigyventi: ėmė nuo tėvų vaikus įkaitais, statė ant Dubysos tvirtoves, atsiuntė iš Vokietijos naujakurių, kurie vienkart buvo čia jų šnipais; o kad užgerintų Vytautą ir užmigdytų jo atsargumą, susirašinėjimuose jam pataikavo ir gyrė, kaip ypatingą savo geradarį.

Vytautas irgi politikavo raštais, lyg nieko nematy- damas; o tuo tarpu rengėsi iš peties į galutiną kovą su ordenu, gerai žinodamas, kad priešas yra galingas, ir karas su juo bus sunkus. Galop kai užtenkamai prisirengė, betrūko tik progos; o tos laukti ilgai neteko: patys kryžiuočiai, pasitikėdami savo galybe, tarytum, tyčiojos iš suvienytų Lietuvos ir Lenkų, reikalaudami kaskart griežčiau nuo Lietuvos visų Žemaičių, o nuo Lenkų Dobrinės žemės.

1408 metais suvažiavo į Kauną Vytautas, Jogaila didysis kryžiuočių magistras Jungingenas ir kardininkų magistras. Ginčas kilo del Drezdenkos apskrities, kurios kryžiuočiai reikalavo iš Lenkų. Išrinko Vytautą tarpi- ninku. Vytautas atiteisė ją Lenkams. Iš to kilo dar didesnė Vytauto neapykanta kryžiuočių tarpe.

116

Kad sekančiais metais Lietuvoje kilo badas, ir Jogaila laivais siuntė Žemaičiams duonos, kryžiuočiai užpuolė laivus ir viską atėmė. Karas jau kybojo ore; abi šali suprato, kad jis neišvengiamas, ir pradėta iš peties rengtis į karą iš abiejų pusių. Žemaičiai visi kaip vienas sukilo prieš vokiečius, išvijo jų valdininkus ir griovė pilis.

Kad sustabdytų plaukiančius iš Europos ordenui savanorius, kryžiaus karų mėgėjus, Jogaila ir Vytautas išsiuntinėjo atskirus raštus į Romą ir kitur, nusis- kųsdami, kad kryžiuočiai, net priėmus lietuviams kata- likų tikėjimą, nesiliaują naikinę jų krašto, net deginą naujai pastatytas bažnyčias.

Kryžiuočiai irgi siuntinėjo pasiaiškinimus, kad Vytau- tas ir Jogaila veidmainiškai tepriėmę katalikystę ir sėbraują su stačiatikiais bei totoriais.

Negana to, kryžiuočiai mėgino tarp Jogailos ir Vytauto sužadinti nepasitikėjimą, skųsdami Vytautą, kad tasai perdaug savarankiškai elgiąsis ir netiesioginiai drįso teirautis, ar Jogaila palaikysiąs Vytautą, jei kiltų karas tarp jo ir ordeno. Jogaila davė aiškiai suprasti, kad kovoje eisiąs iš vieno su Vytautu.

Susivažiavę į Brastą, Vytautas ir Jogaila slapta susišnekėjo, kaip ir kada pradėti karas. Vytautas jau tuomet buvo bemaž visai prisirengęs. Lenkai, vis dar ne labai tetikėdami esant pavojaus, rengėsi į karą pamažu. Plockas buvo paskirtas vieta abiem susieiti kariuomenėm ir sandeliu maistui bei ginklams.

Kryžiuočiai, pasinaudodami tuo, kad Lenkai dar neprisirengę, užpuolė Dobrinės žemę ir ją užėmė, Tarpininkaujant Čekų sama Vaclovui, buvo padaryta paliaubos iki 1410 m. šv. Jono. Iki to laiko turėjo Vaclovas ištirti S ak, dalykus ir pareikšti savo nuomonę.

117

Tuo tarpu abi šali skubiai ginklavosi. Kryžiuočių tarpe buvo matyti didžio pakilimo dvasios ir pasitikėjimo savimi. Karo tiesiog laukte laukta, kaip išganymo ir galutino ginčų išsprendimo. Didysis jų magistras Ulrikas von Jungingenas gyrėsi, turįs aukso bokštą, kuriuo užka- riausiąs 10 tokių karalysčių, kaip kad Lenkų. Ir tikrai, visur — Silezijoj, Turingijoj, Čekuose, Vengruose—sam- dėsi ir traukė savanorių.

Vaclovas ir Dobrinės žemę ir sukilusius Žemaičius atiteisė kryžiuočiams. Kadangi su tokiu jo sprendimu nei Vytautas, nei Jogaila negalėjo sutikti, ir jų pasiuntiniai tatai pareiškė, tai Vaclovas užsirūstinęs pasižadėjo eiti išvien su ordenu ir dar patraukti į talką ir savo brolį Zigmantą, Vengrų karalių.

Vytautas, geisdamas atitraukti Zigmantą nuo talki- ninkavimo ordenui, pats nuvyko į Kezmaro miestą su juo pasitarti. Čia Zigmantas pasižadėjęs Vytautui parū- pinti karaliaus vainiką ir norėjęs tuo būdu jį atitraukti nuo Lenkų. Vytautas vylių supratęs ir nuo vainiko atsisakęs, norėdamas pirma užbaigti ginčus ir kovą su kryžiuočiais. Deryboms su kryžiuočiais nutrūkus, ginklas turėjo galutinai išspręsti ginčus.

Kova ties Griūnvaldu (Žalgiriu) 1410 m. Paliauboms po šv. Jono pasibaigus, karas prasidėjo. Kaip buvo anksčiau slapta nutarta, Vytauto ir Jogailos kariuomenės ėmė rinktis Plocko šaly. Lietuviai spietės ties Narevo upe, dešinėje Vyslos pusėje, lenkai kairėje. Ties Čer- vensku jau anksčiau buvo liepta permesti per Vyslą ant laivų plaukiančius tiltus.

Jogaila su savo vyriausiu vadu Zindramu Maška- viečiu vedė 50 pulkų lenkų ir bent kiek čekų, kuriems pasamdyti Vytautas buvo pasiuntęs Jogailai 20.000 kapų grašių; čekus vedė Žiška. Pats Vytautas atvedė 42 pulkų lietuvių ir gudų ir dar pasamdė apie 30.000

118

totorių su jų vadu Saladinu. Iš viso suvienytos kariuo- menės galėjo būti apie 150.000,

Kadangi toji gausinga kariuomenė ėjo gana plačiu ruožu, šalimis naikindama ir keldama baimę (paniką), tai kryžiuočiai pradžioje negalėjo suvokti, kur josios centras ir katroje Vyslos pusėje teks susidurti su priešu. Buvo pasirengę užstoti jam kelią kairėje Vyslos pusėje ir manė, kad priešas nedrįs įžengti pirmas į svetimą šalį.

Tuo tarpu, kaip buvo Vytauto sumanyta, Jogaila ties Červensku netikėtai permetė kariuomenę į dešinąją Vyslos pusę ir staiga, susivienijęs su Vytautu, kurs stovėjo ties Narevo upe, įžengė į kryžiuočių valdomą kraštą, o čia per Bendziną, Neidenburgą ir Lautenbergą ėmė stačiai eiti ant Marienburgo, kryžiuočių sostinės.

Dabar tesuprato kryžiuočių magistras savo priešų gudriai sugalvotą planą, turėjo skubiai permesti savo kariuomenę į kitą Vyslos pusę ir vytis priešą, kad užstotų jam kelią.

Liepos 14 d. lietuvių-lenkų kariuomenė sustojo Soldavo apylinkėje tarp Tannenbergo ir Grinvaldo sodžių. Čia apsistojusi pernakvojo ir atsilsėjo. Kryžiuo- čiai ėjo, visą nakti nemiegoję, kad pasivytų priešą. Jiems einant, pakilo nakčia baisi audra, smarkus vėjas su lietumi ir perkūnija. Nuvargę per visą naktį, kry- žiuočiai dar tik ieškojo sau patogesnės vietos, o Vytautas savo kariuomenei jau paskutinius paliepimus davinejo, parengęs viską prie mušio.

Nežiūrint į nepatogias sau apystovas, kryžiuočių magistras vis delto pasiryžo stoti į mušį, pasitikėdamas savo jėgomis. Kryžiuočių buvę apie 80.000, t. y. bemaž du kartu mažiau negu jų priešų, bet jie buvo nepaly- ginti geriau, apginkluoti negu lietuviai ir lenkai; ypač

119

jie daug turėjo patrankų, kuriomis labai pasitikėjo Ulrichas von Jungingenas ir nekantravo pradėti mušį.

Lietuvių ir lenkų kariuomenės buvo surikiuotos medžiais ir krūmais apaugusioje vietoje, todel vokiečių raitarijai, nepratusiai kovoti tarp medžių, buvo nepatogu pradėt ikovai; ji laukė, kad patsai priešas išeitų į priekį.

Tuo tarpu Jogaila vis meldėsi tam tyčia parengtoje palapinėje. Vytautas, sustatęs kariuomenę į tris eiles, keletą kartų įbėgdamas, bandė pertraukti karaliaus maldą, kad duotų ženklą kovai pradėti. Nekantravo ir kryžiuočiai; jų marčelga, neva suteikti drąsos, atsiuntė Jogailai ir Vytautui du kardu. Tačiau jųjų magistras Jungingenas prieš patį mūšį, lyg ką nujausdamas, apsiverkė,

Saulė pakilo jau arti pietų, ėmė kaitinti ir šviesti stačiai į akis kryžiuočiams, sunkiai apsiginklavusiems, Galop Jogaila išėjo iš palapinės ir, pamatęs neapregi- mus laukus, kareiviais nustotus, sušuko: „Viešpatie, būk man liudytoju, kad aš priverstas pakėliau kardą prieš krikščionius, vien tik gindamas savo tautą nuo krau- gerių“!

Paskui, paėmęs sau sargybą iš 60 vyrų ir nuošaliai ant kalnelio pasitraukęs, davė ženklą kovai pradėti. Vytautas be jokios sargybos, vien pasitikėdamas savo laime ir narsumu, vedė patsai grandines į mušį. Supūtė lietuvių trimitai, užgiedojo lenkai „Boga rodzica“, ir prasidėjo baisi kova, viena iš didžiausių viduriniais amžiais,

Sujungtos kariuomenės dešinįjį sparną laikė lietuviai ir totoriai; jiems ir teko pirmiesiems išlaikyti smarkiausis kryžiuočių puolimas: magistras pasiryžo pirmiausia sutriuškinti dešinįjį sparną, jį pirmiausia ir puolė, pasiun- tęs rinktinę kariuomenę. Kairysis lenkų sparnas mušy igai nedalyvavo, laukdamas įsakymo. Po valandos

120

smarkiausio mušio, lietuvių ir totorių eilės pradėjo irti ir galop bėgti, patraukdamos iš mušio paskui save žymią vokiečių kariuomenės dalį.

Vidury fronto stovėjo Smolensko pulkai, vedami narsaus kunigaikščio Lengvenio, ir jie ilgai išlaikė vokiečių spaudimą, nepasiduodami baimei. Tuo tarpu Vytautas puolė į kairįjį sparną, kur rikiavo Zindramas Maškovietis, kad jį padrąsinęs savo asmenimi vestų į kovą. Mušys prasidėjo su nauju įnirtimu.

Tačiau kai kryžiuočiai, nuviję lietuvius ir totorius, ėmė grįžti ir griūti iš antros pusės, pradėjo svyruoti ir silpnėti net vidurys ir kairysis lenkų sparnas. Di- džioji karališka lėnkų vėliava jau buvo bemaž patekųsi į kryžiuočių rankas, ir jie kaip pergalėtojai užtraukė velykinę giesmę „Kristus kėlės“.

Matydamas baisų pavojų pralaimėti, pats Jogaila sėdo į žirgą, kad pakeltų savųjų dvasią, o Vytautas pastatė paskutiniuosius rezervus, dar nedalyvavusius lietuvių pulkus, bet ir jų nebūtų užtekę išdrįsusiems kryžiuočiams perlaužti. Tačiau čia atsitiko tas, ko nei vokiečiai, nei lenkai visai nesitikėjo.

Lietuviai ir totoriai, lengvai apginkluoti, pabėgę iš mušio, kryžiuočiams nustojus vyti savo taktikos prisi- laikydami, grįžo netikėtai atgalios ir uždavė priešui paskutinį smūgį. Kryžiuočiai, supratę, kad dabar jau vilties nebėra išlaikyti, meldė Jungingeno, kad su likučiais savo kariuomenės gelbėtųsi ir užsirakinęs savo tvirtovėse gintųsi. Bet puikusis didysai magistras nenorėjo pergyventi tokio savo ordeno pažeminimo ir bevelijo rasti garbingą mirtį kovoje.

Suspietęs apie save geriausius riterius, patsai ant balto žirgo, puolė ten, kur plevėsavo karališkoji lenkų vėliava, gal dar turėdamas vilties perlaužti priešo grandines, ar gal stačiai ieškodamas mirties. Du kartu

121

mirtinai sužeistas, krito negyvas. Su juo krito ir dau- guma kryžiuočių diduomenės. Išlikę gyvi pasileido bėgti; prasidėjo tikra žmonių pjūtis, kurią tepertraukė tamsi naktis. Diena pasibaigė visišku ordeno kariuo= menės sunaikinimu.

Ta lietuvių-lenkų pergalė sutriuškino galutinai ordeno galybę. Nuo to laiko jau jisai nebeatsigavo amžinai. Kadangi ir tą karą surengė Vytautas ir pačiame mušy savo drąsa ir sumanumu daugiausia su lietuviais nusvėrė laimėjimą, tai lenkų tapytojas Mateika ir pirmą vietą ir pergalės nuopelną teisingai priskyrė jam.

Sako, apie 40.000 kryžiuočių kritus toje kovoje, o 15.000 pakliuvus į nelaisvę. Bet ir mūsiškių bemaž tiek pat čia galvas paguldė. Kryžiuočių stovykloje buvo rasta šimtai bosų vyno. Kad kareiviai kartais nepasigertų, Jogaila liepė bosų lankus nudaužyti ir vyną paleisti. Paleistas vynas susimaišė su kraujais ir paplūdo, kaip raudonos marės.

Torno taika: Neapsakomas buvo lietuvių ir lenkų džiaugsmas, laimėjus mušį ties Žalgiriu. Vytautas buvo tuojau beeinąs ant Marienburgo, kryžiuočių sostinės, kur nuo Žalgirio buvo už 15 mylių. Vytauto lengvai apginkluota kariuomenė galėjo jį pasiekti trečią dieną po mušio.

Marienburgas buvo visai tuščias: ta puiki kryžiuo- čių sostinė viena diena neteko savo didžio magistro, savo komandorių, savo kariuomenės. Paduoti pagalbos nebuvo kam. Visi čia laukė ateinant sujungtos lietu- vių— lenkų kariuomenės, kad atiduotų miesto raktus ir maldautų pasigailėti.

Vytautas gerai numanė, kad reikia naudotis mo- mentu, iki kryžiuočiai nusiminę ir išblaškyti nesuspėjo susitvarkyti, kad laiminga užbaiga pridera nuo skubo-

122

tumo. Tačiau Jogaila, kaip visados sunkus ir rambus, nesiskubino,

Dvi dieni kariuomenė ilsėjosi vietoje ir tvarkė la- vonus. Paskui eidama pamažu, gaišo pakeliui, Jogailai priiminėjant visokias vietos gyventojų atstovybes ir jų pareiškimus. Jogailai, tarsi, norėjosi ilgiau gerėtis savo pergale, einant per nusiminusių priešų žemę. Tiktai vienuoliktą dieną Jogaila apgulė Marienburgą.

Per tą laiką komandoras Enrikis von Plauenas su- Skubo surinkti ir sutvarkyti raitelių likučius, sutaisė pilies sienas, apsirūpino bent dviem mėnesiam maistu ir su 5.000 įgulos pasiryžo gintis iki galo.

Apgulimas užsitęsė; Jogailos kariuomenėje kilo maras ir badas. Apylinkių gyventojai, baisiais plėši- mais ir siaubimais nualinti ir įnirtę, ėmė kilti prieš atėjūnus, ir Jogailos kariuomenė, apgulusi Marienburgą, pasijuto pati šalies gyventojų apgulta.

Vytautas su savo kariuomene buvo priverstas grįžti į Lietuvą pačioje apgulimo pradžioje, kadangi Livoni- jos kardininkai, skubindamiesi į pagalbą Marienburgui, pakeliui naikino Žemaičius.

Po dviejų mėnesių Jogaila, nepaėmęs Marienburgo, turėjo grįžti namo, kadangi ir Vengrų karalius Zig- mantas, ėmė grasyti Lenkams; o grįždamas prarado ir tas kryžiuočių pilis, kurias pirma buvo pakeliui užėmęs.

Tačiau ir paties dabar išrinkto didžiuoju magistru Plaueno padėtis buvo sunki: ordeno kasa ištuštėjo, savanorių talkininkų pritrūko, paties naujo magistro griežtumas ne visiems kryžiuočiams tepatiko, prisidėjo pavydas ir intrigos ordeno tarpe,

Galų gale prasidėjo derybos, pasibaigusios Torno taika 1411 m. vasario mėn., kuria kryžiuočiams sugrą- žinta visos jų žemės; tik Dobrinės šalis, jų neseniai užgriebta, buvo dabar atiduota Lenkams, o Žemaičiai

123

— Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos; paskui turėęį grįžti ordenui, bet 1422 m. ordenas buvo priverstas galutinai nuo jų atsisakyti. Išpirkti paimtiems į ne- laisvę kryžiuočiams ordenas darapsiėmė išmokėti 100.000 kapų grašių; bet jų tik dalį teišmokėjo.

Taikos sąlygos ordenui buvo labai lengvos; tačiau pats ordenas, kartą suklupęs, jau nebepajėgė atsikelti. Jisai nustojo būti pavojingas Lietuvai ir Lenkams. Nors Vytautui viešpataujant dar du kartu tenka Lietu- vai (1414 ir 1422 m.) su juo susiremti; bet jis žymiai slenka į kapą, iki galop, seniui Zigmantui valdant, žlunga visiskai.

Žemaičiai katalikais 1413 m. Atėmęs kryžiuočiams Žemaičius, Vytautas pradėjo rūpintis jų apkrikštymu, Lietuviams augštaičiams priėmus katalikų tikėjimą, žemaičiai daugiau prisirišę prie savo senoviško tikėji- mo, kai kurį laiką dar buvo pasilikę pagonimis. Vy- tautas nenorėjo vartoti tame dalyke prievartos, kadangi jie turėjo ir didesnę savivaldybę, Lietuvos valdovų mažiau tepriklausydami.

Ordenas, laikydamas Žemaičius savo rankose nuo 1398 iki 1409 m., irgi nesirūpino čia katalikų tikėjimu, gal del to, kad turėtų teisę su jais elgtis kaip su pa- gonimis. Bent savo skundoje Konstancijos Bažnyčios santaryboms žemaičiai pareiškė, kad jų krašte kryžiuo- čiai nepastatę nė vienos bažnyčios, nė vieno kunigo neatsiuntę krikštyti.

Iš Horodlės seimo Jogaila ir Vytautas atvyko į Vilnių ir čia nutarė krikštyti žemaičius; su katalikų kunigais, su Jadvyga ir Ona, Vytauto žmona, ir su daugybe kitų palydovų važiavo į Kauną. Cia palikę savo žmonas, Jogaila ir Vytautas su kunigais plaukė Nemunu iki Dubysos, paskui iki Betygalos, kur gyve. nęs paskutinis krivių krivaitis Gintautas. Senelis turėjęs

124

pasišalinti ir neužilgo miręs. Dievaičių stabai buvo sudaužyti, šventvietės, ugnys užgesinta, šventosios gi- rios kertamos,

Iš čia Vytautas ir Jogaila važinėjo į kitas žymesnes dievaičių garbinamas vietas. Žemaičiai priiminėjo krikštą iš baimės, kad neužrūstintų savo augščiausiojo valdovo, bet nenoromis ir porą kartų buvo grįžę į stabmeldišką savo tikėjimą, išvarydami katalikų kunigus ir žudyda- mi tuos didikus bajorus, kurie buvo priėmę krikštą. Bet Vytautas nemėgo pasipriešinimo ir skaudžiai bau- dė maištininkus. Žemaičiai galų gale turėjo išsižadėti savo senoviškojo tikėjimo ir klausyti kunigų, skelbian- čių katalikų tikėjimą.

Kadangi tuo laiku vakarų Europoje Konstancijos mieste buvo Bažnyčios vyskupų santarybos, tai Vytau- tas pasiuntė ten dvidešimtį su viršumi žemaičių, ap- krikštytų bajorų, kurie savo asmenimis geriausia galėjo parodyti, kad Žemaičiai — katalikų šalis, ir išsklaidyti visas neteisingas žinias, ordeno skleidžiamas apie Lie- tuvą, Jogailą ir Vytautą.

emaičių pasiuntiniai raštu įteikė vyskupų susirin- mui skundą prieš vokiečių ordeną ir meldė, kad jisai pasiųstų į Žemaičius ką nors iš savo tarpo dalykams ištirti ir naujai vyskupijai steigti.

Žemaičių pasiuntiniai padarė geriausį įspūdį; o kryžiuočiai dar daugiau sau pakenkė, kai per savo kraštą nepraleido į Žemaičius pasiųstų vyskupų. Pa-. siuntiniai, atvykę aplinkiniais keliais kartu su Vytautu į Varnius Medininkų apskrity, įsteigė čia 1417 metais. naują vyskupiją; pirmuoju josios vyskupu paskirta Mo- tiejus vilnietis.

1421 metais papa Martynas V, išleidęs bulę, patvir- tino naują Žemaičių vyskupiją. Vytauto lėšomis buvo pastatyta Varniuose katedra ir devynios parapinės baž-

125

nyčios: Veliuonoj, Ariogaloje, Betygaloje, Raseiniuose, Viduklėje, Kražiuose, Kelmėje, Kaltinėnuose ir Luokėje.

Sutvarkęs tuo būdu Žemaičių dvasios reikalus, Vy- tautas irgi pasirūpino įkurti geresnę pasaulinę to krašto tvarką. Kadangi Žemaičiai seniai buvo pripratę prie savivaldybės, tai Vytautas josios nepanaikino, bet vis delto patsai jiems paskyrė atskirą seniūną arba sto- rastą Kežgailą, kad jisai valdytų ir tvarkytų šalį vyriau- siojo valdovo vardu.

Įsteigimas atskiros Kijevo metropolijos. Rūpinda- masis Žemaičių krikštu, Vytautas neišleido iš akių dvasios reikalų ir tųjų Gudų, kurie priklausė jo vals- tybei. Lietuvos gudai ir rusai buvo stačiatikiai ir savo dvasios dalykuose priklausė metropolito, kursai sėdėjo Maksvoje. Toks priklausymas svetimoje valstybėje sėdinčio įjerarko (viršininko) buvo Vytautui nepagei- daujamas, ir jisai, norėdamas savo stačiatikius visai atskirti nuo Maksvos, prašė Konstantinopolio patrijarką įsteigti Lietuvos stačiatikiams naują atskirą metropoliją Kijeve.

Konstantinopolio patrijarkas, gaudamas iš Maksvos kunigaikščių algą, Vytauto prašymui nepritarė. Tada tasai liepė savo stačiatikių vyskupams susirinkti ir pasiskirti metropolitu mokytą bulgarą Grigalių Cam- blaką, ką tie ir padarė 1415 m. Buveinę jam Vytautas paskyrė Kijeve.

Negana to, Vytautas buvo sumanęs savo valstybės stačiatikius ne tiktai atskirti nuo Maksvos įtakos, bet ir suvienyti juos su katalikų Bažnyčia. Tam dalykui pasiuntė minėtąjį metropolitą Camblaką į Konstancijos vyskupų santarybas, tartis del Rytų ir Vakarų Bažny- čių susijungimo. Nors susivienijimas neįvyko, vis delto didis Vytauto sumanymas nepasiliko bergždžias: jisai buvo įvykdytas XVI amžiuje.

126

Horodlės unija 1413 m. Pirmoji lietuvių su lenkais Krevėje 1385 m. padaryta unija buvo tai tiesiog įter- pimas Lietuvos, kaipo dalies, į Lenkų karalystę. Matyti, Lietuvos valdovai ir didikai po jąja pasirašydami, pa- tys netikėjo tais savo pažadais, kuriuos davė neap- svarstę. Jogaila manė, kad pats būdamas Lenkų kara- liumi, valdys ir elgsis, kaip jam patiks.

Bet lenkai nuo tų lietuvių pasižadėjimų nemanė nusileisti ir steugėsi juos išnaudoti iki galo. Kai jie pamatė, kad Vytautas tapęs didžiuoju Lietuvos kuni- gaikščiu, elgėsi visai savarankiškai, neleisdamas išnau- doti Lietuvos, tai tik laukė progos, kad galėtų priversti pasižadėjimus patvirtinti. Tokia proga buvo Vytauto pralaimėjimas ties Vorksla. Prislėgtas nelaimės, Vytautas buvo priverstas pasi- rašyti naują su lenkais uniją, padarytą 1401 m. Vil- niuje. Toji unija, nors sunkiose Vytautui apystovose padaryta, vis delto Lietuvai buvo minkštesnė negu pirmoji, krėviškė. Lietuvos valstybė buvo pripažinta kaipo atskiras vienetas, valdoma Vytauto iki jo gyvos galvos.

Be abejo Vytautas buvo tikras, kad sustiprėjęs ir kai kurį laiką Lietuvą pavaldęs, ilgainiui nusikratys vi- sai ir tos unijos su Lenkais.

Po Žalgirio kovos, kai vokiečių ordenas radosi visai nebepavojingas Lietuvai ir Lenkams, ir kai lenkai ėmė įtarinėtį Vytautą, kad tasai norįs Lietuvą visai atskirti nuo jų karalystės, jie ėmė rūpintis vėl atnaujinti uniją tvirtesniais ir pastovesniais ryšiais. Kadangi to reika- lavo ir lenkų spiriamas Jogaila, tai Vytautas sutiko sušaukti dviejų tautų atstovus į bendrą seimą Horod- lėje (ant Būgo upės) pasitarti del unijos sąlygų.

Nebebūdamas tokiose sunkiose apystovose, kaip anuomet, ir jausdamas tvirtesnį po savimi pamatą,

127

Vytautas dabar galėjo išsiderėti geresnes sąlygas, negu 1401 m. Vilniuje. Dabar Lietuva pripažinta savaimine, nepriklausoma valstybė ne tik iki Vytauto gyvos gal- vos, bet ir jam mirus galėjo sau rinktis atskirą valdovą, didįjį kunigaikštį, jei prieš jo asmenį neprieštaraus Lenkų karalius. Taip pat ir lenkai, jei Jogailą mirtų be įpėdinio, pasižadėjo nesirinkti karaliaus be lietuvių sutikimo. Be to buvo atnaujinti abiejų tautų pasiža- dėjimai vienybės ir brolybės.

Katalikų Bažnyčiai ir josios dvasininkams buvo pripažintos tos pačios teisės ir pirmenybės, kurių jie turėjo Lenkuose. Katalikams buvo duotos platesnės teisės nekaip kito tikėjimo piliečiams, ir vien tik ka- talikai galėjo būti Lietuvos augštesniais valdininkais. Tos privilegijos paskui už Kazimiero, ypač valdant, Aleksandrui, visai nebuvo vykdomos.

Tame pačiame Horodlės seime Jogaila, norėdamas, kad susidėtų artimesni ir draugiškesni santykiai tarp lietuvių ir lenkų, įnešė sumanymą, kad Lietuvos bajo- rai priimtų lenkų bajorų žymes, ženklus, iš vokiečių kalbos erbais vadinamus. Lietuviai iš pradžių pasiprie- šino, teisindamiesi tuo, kad turį savo erbus *) ir kad jų bajorija nuo romėnų išvedama, esanti ankstybesnės kilmės nekaip lenkų, kurie savo erbus gavę nuo čekų.

Jogailai griežtai reikalaujant, lietuviai galų gale vis delto nusileido, kai jiems, ypač žymesniems bajorams buvo pažadėtos tokios laisvės ir teisės, kuriomis nau- dojosi Lenkų šlėktos.

Nors Horodlėje padaryta su Lenkais unija palyginti buvo Lietuvai geresnė, nekaip pirma įvykusios, tačiau

*) Kai kurie Lietuvos didikai tikrai jau anksčiau turėjo bajori- jos žymes, arba erbus, ir ant savo antspaudų vartojo. Taip antai: vytis, bokštai (Gedimino ženklas), hippocentauras, radastos -— tai tikrai lietuviškos kilmės erbai.

128

buvo kai kas ir aiškiai kenksminga. Neminint to, kad Lietuvos diduomenė, taip kaip ir Lenkuose, buvo pa- skirstyta į tris laipsnius: valdovus - kunigaikščius, didikus ir smulkesniuosius bajorus —- buvo dar sumas nyti Lietuvoj ir valdininkai Lenkų pavyzdžiu, kaip antai: vaivadai, kaštelionys, storastos (seniūnai) ir kiti,

Lietuvos didžiūnų taryba buvo sutvarkyta Lenkų senato pavyzdžių; o visa tat žymiai prisidėjo prie arti- mesnio susiglaudimo ir asimiliavimosi abiejų valstybių ir tautų, kad galų gale net teko picayi) nelaimingą Lietuvai Liublino uniją.

Ypač labai kenksmingas Lietuvai pasirodė, savo tolimesniais vaisiais, suteikimas platesnių teisių žema- jai bajorijai, sulyginus ją su Lenkų šlėkta. Ta žemes- nioji bajorija, ilgainiui siekdama vis didesnių laisvių ir norėdama teisėmis susilyginti su Lietuvos didikais („szlachcic na zagrodzie rowny wojewodzie“), linko kaskart daugiau į Lenkus, kur tikėjosi veikiau pasiek- sianti savo tikslą.

Bendra Vytauto darbų apžvalga. Vytauto viešpata- vimas tai garbingiausis lietuvių istorijos lapas. Nieka- dos Lietuva nei pirma, nei paskui nebuvo tokia galinga ir tvirta, kaip Vytautui valdant; jo laikotarpis gali tei- singai vadintis kulminacinis lietuvių veikaluose.

Nedidžio ūgio, šviesaus veido Vytautas, apsivilkęs moteriškais rūbais Krėvės kalėjime buvo tikrai panašus į mergaitę; tačiau veikaluose nebuvo jam lygaus vyro tame amžiuje. Todel ir teisingai ne tik lietuviai, bet ir kai kurie svetimtaučiai jį pavadino Didžiuoju. |

Šviesaus ir gilaus proto, pilnas drąsos, geležinės valios, nepaprastos energijos jisai dargi pasižymėjo ypatingu darbštumu. Visados užimtas darbais, jis ne- žinojo, kas tai atilsis; savo valstybėje jisai buvo val-

129

Maironio Raštai 9

dovu, teisdariu, Bažnyčios gynėju, valdinių tėvu, ka- ruose drąsiu ir sumaniu strategu,

Vilnių ne tiek mėgo, kiek Trakus, kuriuose dažniau sėdėjo; bet dar dažniau būdavo kelionėje. Mažiausis vargdienis galėjo prieiti prie jo, o didžiūnai ir kuni- gaikščiai jautė ant savęs geležinę jo ranką.

Teisybė ir ramumas viešpatavo valstybės viduje, apšvietimas, prekyba *) ir pramonė pakilo, o tolimiau- sios kartos atminė ir gyrė garbingas Vytauto viešpata- vimo dienas.

Lietuva nebijojo priešo, nurimo ir atprato nuo už- puolimų bei siaubimų. Tiesa, ir Vytautas kariavo karus ir gana didžius, bet jie buvo priešų kraštuose, ir lie- tuviai jų bemaž nejautė.

Vytautas vienas buvo Lietuvai tuo, kuo Kęstutis ir Algirdas drauge ir net daugiau: Kęstutis buvo garsus karuose su kryžiuočiais, kurių mokėjo įgyti augštą pa- garbą, Vytautas amžiams laužo jų galybę, o tie nusi- žeminę jį vadina savo geradariu. Algirdas įgijo didį autoritetą rusų kraštuose, Vytautas nukelia savo vieš- patijos sienas iki pas Maksvos, o rusų kunigaikščiai vadina jį savo gospodarium, tenkina mažiausias jo už- gaidas; didysis Maksvos kunigaikštis Vosylius I mirda- mas palieka jam globoti ir užtarti savo sūnų.

Totoriai tolimiausiais laikais atmena Vytautą kaip savo geradėją. Pats papa jį gerbia ir skiria apgynėju Rygos arkivyskupo, o matydamas didžią jo galią, įkal- binėja jam išvaryti iš Europos turkus. Čekai vokiečių spaudžiami ir susiskaldę del Huso, meldžia kaip di- džiausios malonės, kad jis juos paimtų į savo globą. Vytautas, nenorėdamas patsai kištis į religinius Čekų

12 *) Du uostu prekybai turėjo tuomet Lietuva: Palangos prie Bal- tijos ir Kočibejų (dabartinę Odesą) prie Juodųjų marių.

130

ginčus, siunčia jiems (1422 m.) savo giminaitį Zigmantą, Dimitro Kaributo sūnų, kurį tačiau po kelių metų atšaukia, nenorėdamas vaičų su Austrijos ciecorium Zigmantu.

Prisaikintas visame klausyti Jogailos, kaip savo viršininko, Vytautas greitu laiku pasidaro ne tiktai vi- sai savarankis, bet patsai Jogaila pasiduoda visiškai jojo įtakai ir neatlieka jokio svarbesnio reikalo, pirma nepasitaręs su Vytautu. Lenkų diduomenė irgi visuose svarbesniuose dalykuose klausdavosi Vytauto nuomo- nės. Jadvygai 1399 m. mirus, Vytautas buvo paskelb- tas oficialiu Lenkų globėju ir patarėju.

Pasirašęs po Vilniaus ir Horodlės sutartimis su Lenkais, Vytautas visuose savo reikaluose elgiasi visgi savarankiškai ar eina stačiai į užbriežtąjį tikslą —neduoti Lietuvos pažeminti ir atpalaiduoti ją nuo tų pančių, kuriais Jogaila buvo ją surišęs su Lenkais.

Tų pančių, tiesa, jisai nesutraukia iš karto, nes kai kurį laiką vienybė su Lenkais buvo Lietuvai rei- kalinga, nuveikti kryžiuočių vokiečių ordenams ir Lie- tuvai pakreipti į vakarų Europos kultūrą.“

Antra vertus, Vytautas gerai suprato, kad jo suma- nymams— išsivaduoti iš Lenkų priklausomybės, jisai su- sidurs su stipriu pasipriešinimu; todel, kad prieš laiką nesukeltų audros, jis elgėsi šituo reikalu atsargiai ir į tikslą ėjo pamažu, tvirtindamas tuo tarpu po savimi pamatą, o rasit manydamas, kad pagyvens ilgiau už Jogailą ir, tam mirus bevaikiu, asmeninė unija su Len- kais tuo pačiu savaime nutrūks.

Tačiau 1425 m. gimė Jogailai iš jo ketvirtosios pa- čios Sonkės (Zosės) Alšėnaitės pirmasis sūnus Vladis- lovas, o pačiam Vytautui jau ėjo aštunta dešimtis metų amžiaus, ir ilgiau belaukti nebuvo galima.

131

Suvažiavimas Lucke 1429 m. Vytautas sukvietė į Lucką didžiausius to laiko Europos valdovus pasitarti apie Huso šalininkų reikalus Čekuose ir apie pašali- nimą turkų pavojaus, kurie baugino visą Europą.

Atvyko į Lucką Vokietijos ciecorius Zigmantas, Lenkų karalius Jogaila, didysis Maksvos kunigaikštis Vosylius, Konstantinopolio ciecorius, papos pasiuntiniai, kryžiuočių ir Livonijos magistrai, mangolų kanai ir daugybė kitų didikų palydovų.

To susivažiavimo šeimininkas, Vytautas tikrai kara- liška iškilme ir nepaprastu duosnumu vaišino savo rū- muose tuos gausingus ir augštus svečius.

Pabaigus svarstyti kitus klausimus, Zigmantas, ne be Vytauto pritarimo, pradėjo kaloą apie jo apvainikavimą karališkų vainiku už didžius nuopelnus, padarytus pla- tinant katalikų tikėjimą.

Jogaila, apie tai užkalbintas, lengvai su tuo sutiko ir savo sutikimą antrą dieną po to pasikalbėjimo su Zigmantu atkartojo Vytautu. Bet tasai, žinodamas lengvą ir nepastovų Jogailos būdą, norėjo, kad ir len. kai sutiktų su tuo sumanymu; todel patarė jam pasi- klausti tame dalyke nuomonės savo artimiausių lenkų didikų. Pats Vytautas apie tą sumanymą pranešė sa- viesiems lietuviams didžiūnams, 2

Lietuviai su didžiausiu džiaugsmu pritarė Vytauto apvainikavimo sumanymui, matydami tame Lietuvos garbę, bet lenkai griežtai pasipriešino, o jų kancleris Olesnickis stačiai pasakė: „Kunigaikšti! Tu jau pakilai augščiau visokios žemės didybės ir del to tau pride- ra atminti priesaika, rišanti tave su Lenkais“.

Vytautas supyko ir pasakė, ir be lenkų sutikimo apsivainikuosiąs karaliaus vainiku. Lietuviai irgi jautiesi labai įžeisti savo didžiojo kunigaikščio užgavimu. Len- kai tą pačią naktį su Jogaila apleido Lucką, manydami,

132

kad del to patsai sumanymas bus atidėtas neapribotam laikui.

Vytautas, nežiūrėdamas lenkų prieštaravimo, ėmė rengtis vykdinti savo siekį: nuleido į papą pasjūntiniųs, sukvietė į Trakus tuos pačius svečius, paskyrė apsi- vainikavimo dieną. Zigmantas prižadėjo atsiųsti kara- liaus vainiką (karūną).

Lenkai nusiminė. Du kartu rinkosi į seimą tartis šituo dalyku, leido pasiuntinius pas Vytautą jo permal- dauti ir atkalbinėti nuo pasiryžimo, bet viskas buvo veltui. Tuomet lenkai įkalbėjo seneliui Jogailai, kad pats atsižadėtų Lenkų karaliaus vainiko ir pavestų jį Vytautui.

Tačiau Vytautui ne pati tuščia garbė ir ne Lenkų sostas rūpėjo, tik Lietuvos išaugštinimas ir josios su- lyginimas su Lenkais, kaipo savaiminė valstybė; todel į Jogailos auką jis atmetė, neatsisakydamas nuo savo pasiryžimo.

Kviestieji svečiai 1430 metais pradėjo rinktis į Trakus į paskirtą rugsėjo 8 d.; atvyko ir patsai Jagaila, nenorėdamas del to su Vytautu pyktis.

Tuomet lenkai nutarė nepraleisti į Lietuvą Zigmanto pasiuntinių su vainiku, apstatę pasienius savo raitais sargais. Zigmanto pasiųstas teisių daktaras, kursai turėjo Vytautui išaiškinti vainikavimo apeigas, buvo ant sienos sugautas ir jo vežami daiktai atimti. Bet vainiko tarp tų daiktų nebuvo; jis buvo siunčiamas aplinkiniais keliais; sutrukdytas, savo laiku ateiti į Vil- nių nesuskubo, ir apvainikavimas turėjo būti atidėtas. Tačiau Vytautui jau nebebuvo žadėta sulaukti jo gyvam.

Nesulaukęs savo laiku karaliaus vainiko ir susi- krimtęs del pažeminimo senatvėje, po tiek garbingų darbų, Vytautas apsirgo, o kad jodamas su Jogaila is

133

Vilniaus į Trakus, nukrito nuo arklio, atgulė į lovą, iš kurios jau nebepakilo.

Susitaikinęs su Dievu, pasimirė spalių 27 d., turė- damas apie 80 metų amžiaus. Paskutinieji jo žodžiai buvę tarti į Jogailą, kad šis rūpintųsi Lietuva tėvyne | ir neleistų jos skriausti. Mirė Trakuose, bet palaido- tas savo statytoje Vilniaus katedros bažnyčioje. Karū- nai galop atėjus, apvainikuotas karste *).

Taip pabaigė amžių vienas iš žymiausių to laiko Europos valdovų, didžiausis vyras, kurį yra davusi lietuvių tauta: didis politikas, didis vidaus tvarkytojas ir didis karo vadas, nenuilstąs iki žilos senatvės veikėjas.

Niekas taip aiškiai neparodo valdovo didybės, kaip tikras ir nuoširdus visos šalies gailesis, jam mirus. „Ir pakilo Lietuvoje, rašo vienas istorikas, verksmas ir grau- dus vaitojimas per8 dienas... Visi verkė, nustoję tėvynės tėvo ir, tartum, įausdami, kad krikščioniškos Lietuvos didybė su juo iškilo ir su juo pasibaigė“. „Tai buvo didis, įei ne didžiausis, savo amžiaus žmogus, sako J. J. Krašiauskas; jo gyvenimas tai poėtiškiausis Lietuvos istorijoje laikotarpis; jojo giesmė, jei kada poėta išdrįs apie jį giedoti, bus tikra epopėja, kupina rimtumo ir didybės. Smulkiame jo kūne glūdojo toji galinga dva- sios jėga, kuri iki mirties nežinojo, kas tai yra negalima“.

Paėmęs iš Skirgailos rankų suirusią ir nualintą' Lietuvą, Vytautas Didysis įvedė joje griežtą monarkiš- ką (vieno asmens) valdžią, panaikino savivalią ir ne-. tvarką, paliko ją žydinčią, turtingą ir galingą, kurios reikšmė visoje Europoje buvo labai žymi.

*) Yra gyvų liūdytojų, kaip p. Malinauskas Vilnijos dvarponis, kurie tvirtina, lenkai prieš didįjį karą tą karūną nakčia išgabenę Dievas žino kur iš Bažnyčios rūsio,

134

Lietuvos puolimas.

Švitrigaila, 1430 — 1432

Vytautui mirus ir vaikų nepalikus, Lietuvos diduo- menė buvo linkusi didžiuoju kunigaikščiu išsirinkti Vytauto brolį Zigimuntą, kursai tuomet valdė Staro- dubo kunigaikštystę. Bet Lenkams tasai, kaipo Vytauto brolis ir jo politikos šalininkas, nebuvo pageidaujamas. Todel jųjų įtakoje Jogaila panorėjo didžiuoju kunigaikš- šiu paskirti savo jaunesnį brolį Švitrigailą.

Nors Lietuvos diduomenė už gyvos Vytauto galvos buvo įpratusi dalyvauti svarbesniuose pasitarimuose, ir jų patarimai buvo klausomi ir vertinami; bet dabar jie seneliui Jogailai prieštarauti nedrįso.

Tačiau Jogaila greit susiprato apsirikęs, paskirda- mas Lietuvai Svitrigailą, pravoslavų tikėjimo valdovą, žmogų neramaus būdo ir girtuoklį, kaip ir jo brolis Skirgaila. Jogailai dar iš Vilniaus neišvažiavus, kai čia atėjo žinia, kad lenkai užėmė Podolės kraštą ir lietuvių valdininkus — Daugirdą, Gedgaudą ir kitus iš ten išvijo, Svitrigaila paskelbė Jogailą savo kaliniu, iki lenkai sugrąžins, kas Lietuvai priklauso. Tik pasi- žadėjęs sugrąžinti užgrobtą kraštą, Jogaila buvo išleistas.

Tačiau lenkai sugrąžinti užimtųjų Podolės miestų nesutiko. Kilo karas, Švitrigaila pasitelkė į pagalbą kryžiuočius. Tačiau karas jam nesisekė; lenkai jį su- mušė prie Styro, sudegino Vladimyrą, apgulė Lucką.

135

Kad geriau prisiruoštų prie karo, Švitrigaila buvo priverstas padaryti su Lenkais dvejiems metams taiką. Pasinaudodamas tuo laikotarpiu, ieškojo sau talkininkų, derėdamasis su kryžiuočiais ir ciecoriu Zigmantu, kurį prašė atsiųsti jam karaliaus vainiką. Žodžiu sakant, buvo pradėjęs varyti Vytauto politiką, bet neturėjo nei įo gabumo, nei lietuvių pasitikėjimo, kaipo surusėjęs ir mėgiąs girtuokliauti. Tuo pasinaudojo Lenkai,

Matydami, kad Švitrigaila užvylė ir elgiasi sava- rankiškai, lenkai per savo pasiuntinį Zaremba pakurstė Zigimuntą, Vytauto brolį, atimti iš Švitrigailos Lietu- vos valdžią, laiduodami Jogailos pritarimą ir paramą. Švitrigaila, Ašmenoje puotaudamas, nieko nesitikėjo, kai Zigimuntas jį užpuolė ir, jo kariuomenę sumušęs, užėmė Vilnių. Švitrigaila vos suskubo išbėgti į Polocką.

Užėmus Zigimuntui Vilnių, Trakus, Gardiną ir pa- siskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, reikėjo dar atkariauti nuo Švitrigailos gudiškasias Lietuvos šalis, kurios aiškiai linko į Švitrigailą. Vienų vienas neišga- lėdamas to padaryti, Zigimuntas turėjo melsti Jogailos ir Lenkų pagalbos ir su jais daryti sutartį, patvirtinti lietuvių ir lenkų vienybę, išsižadėti Podolės, niekados nesivadinti Lietuvos karaliumi, o prieš mirtį ir Voluinę atiduoti Lenkams.

Sunkių aplinkybių priverstas padaryti tokią sutartį, Zigimuntas manė, ilgainiui jos nusikratysiąs ir, kaip jo viešpatavimas rodo, tikrai stengėsi nusikratyti; bet ta- tai jam nepavyko.

Zigimuntas I, 1432 —1440,

Zigimunto viešpatavimas buvo Lietuvai labai ne- laimingas; bemaž visas praėjo naminiais karais tarp Zigimunto ir Svitrigailos. Tas karas iš vienos pusės pridarė žmonėms daug vargo, iš antros pusės susilp-

136

nino didžiojo Lietuvos kunigaikščio drausmę ir auto- ritetą, leisdamas didikams savivaliauti, persimetant čia į vieną, čia į kitą pusę. Galop pasinaudojo tąja Lie- tuvos netvarka ir lenkai, talkininkaudami Zigimuntui ir priversdami jį arčiau su jais susirišti.

Tame Švitrigailos ir Zigimunto kare galima paste- bėti varžytines dviejų Lietuvoje gaivalų už pirmenybę: lietuviškai katalikiško ir gudiškai pravoslaviško. Laimė abiem ilgą laiką svyravo; Zigimuntą maždaug šelpė lenkai; Švitrigailos tvirtai laikėsi gudai, kuriems talki- ninkavo kardininkai. Švitrigaila buvo patelkęs ir to- torius prieš Zigimuntą, bet tie sužinoję kely, kad Vilniuje sėdi didžiojo Vytauto brolis, atsisakė prieš jį kariauti.

Zigimuntui didi parama buvo įo sūnus Mykolas, kursai daugiausia vadovaudavo kovoms su Švilrigaila, Buvo tai drąsus, sumanus ir gabus jaunikaitis.

Kova tjes Ukmerge 1435 m. Lenku karalius Jo- gaila pasimirė 1434 metais. Lenkai išrinko vyriausį jo sūnų Vladislovą, kursai viešpatavo neilgai, kritęs nelaimingoje su turkais kovoje, ties Varna, šių dienų Bulgaruose,

Jogailai mirus, Švitrigaila manė, kad dabar bus jam lengviau nuveikti Zigimuntą. Todel pasitelkęs sau kar- dininkų ir gavęs paspirties iš Maksvos, nauju įnirtimu puolė Zigimunto Lietuvą. Tasai pasiuntė prieš jį savo sūnų Mykolą, kuriam atėjo talkininkauti Jokubas Ko- bilinskas su 8.000 lenkų.

Priešai susitiko netoli Ukmergės ant Šventosios upės. Svitrigailos kariuomenė buvo gausesnė, tačiau, išskiriant kardininkus, buvo tai ginkluota minia, iš visur surinkta, be tvarkos. Mūšys buvo kruvinas, bet neilgai tetrūko: Svitrigaila buvo nugalėtas ir bėgo į Pietų Ru-

137

sus. Kovos vieta nuo to laiko pavadinta iš lenkiškos kalbos Poboiskų arba Kova.

Kadangi mūšy dalyvavo Livonijos magistras su visa kardininkų įėga ir buvo užmuštas, o jo kariuomenė bemaž visai sunaikinta, tai šis mūšys buvo tuo pačiu kapu kardininkams, kuo Žalgiris kryžiuočiams. |

Po to Švitrigailos pralaimėjimo Zigimuntui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas. Patsai Švitrigaila ilgą laiką dar gynėsi, užsirakinęs Voluinės pilyse, ir kartkartėmis užpuldinėdavo Lietuvą. Likęs Lenkams nebepavojingas, buvo su jais susitaikinęs; tačiau Zigi- muntas griežtai atsisakė su juo taikintis ir pasidalyti Lietuvoj valdžią Matydamas, nieko neveiksiąs nei geruoju, nei kardu, galų gale išsidangino į Valakus.

Zigimunto būdas ir mirtis. Zigimuntas per 9 me- tus kalėdamas pas kryžiuočius ir prisižiūrėjęs jų suk- tybių bei vylių, pasidarė įtariąs, niekuo nepasitikįs, visur matydamas pavojų ir sankalbį prieš save. Pagrįžęs iš nelaisvės, gavo nuo brolio (Vytauto) Starodubą, bet neparodė gabumo, ir per visą Vytauto viešpatavimą apie jį kaip ir nebuvo girdėti.

Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, norėjo jos gero, norėjo toliau varyti su Lenkais Vytauto politiką, bet ir nesugebėjo ir kliudė nuolatinis karas su Švitri- gaila. Buvo besitariąs su Austrų ciecorium Albertu ir su kryžiuočių ordenu, kad nusikratytų Lenkų globos, bet derybos neatvedė į tikslą, kadangi pačioje Lietu- voje didikų tarpe pradeda rastis Lenkų šalininkų. Zi- gimuntas priversta savo ir sūnaus Mykolo vardu duoti raštu pasižadėjimą laikytis Lenkų vienybės ir, mirštant, Lietuvą grąžinti Lenkų karaliui.

Nepasiekęs tikslo, pažemintas, įtūžęs prieš diduo- menę, mato Zigimuntas visur pavojų ir sąmokslus. Įtariamus didikus ima persekioti, galabyti, pasisavinda-

138

mas jųjų turtus ir valsčius. Taip žuvo narsus karvedys Rumbautas, Trakų vaivada Manvydas ir kai kurie kiti, įtariami palankumu Švitrigailai. Švitrigailos pasiunti- nius, sako, liepęs nuskandinti. Paėmęs į nelaisvę jojo žmoną, ilgai ją laikė, nesugrąžindamas vyrui; net papa Eugenijus (1434 m.) gavo užtarti už ją raštu.

Būdamas žiaurus ir kerštingas su didikais, Zigimun- tas ieškojęs paramos žemesniuose luomuose ir skirdavęs valdininkais kai kada net ne bajorus, kas anais laikais buvo nepaprasta; todel liaudis jį mylėjusi.

Būdamas šykštokas, vis delto, kaip ir Vytautas, pastatė nemaža bažnyčių ir jas aprūpino savo lėšomis. 1437 metais davė didikams raštą, vadinamą „charta magna“, kuriuo jiems pripažino privilegijas, jau Vytauto Didžiojo įiems duotas.

Įkyrėjęs didžiūnams, jų neapkenčiamas ir visus įtar- damas, užsidarė Trakuose, bemaž visai nebesirūpin- damas valstybės reikalais ir vengdamas žmonių. Čia ir buvo verbų sekmadienį nužudytas. Žudyti susibaudė Vilniaus karvedys Daugirdas, Trakų karvedys Leliušas, Zigimunto žirgininkas Skabeika ir Liubarto sūnūs Jonas bei Aleksandras Cartoriskiai.

Susirinkę į Trakus po Zigmunto mirties didžiūnai, kad nesukeltų prieš save žmonių, patariant Goštautui ir Kiežgailai, iškilmingai palaidojo nužudytąjį valdovą ir paguldė įį šalip brolio Vytauto Vilniaus katedroje.

Kazimieras Jogailaitis, 1440—1492.

Zigimuntui mirus, ginčiai ir kova didikų tarpe Lie- tuvoje ne tik nenurimo, bet dar padidėjo. Dabar varžėsi trys partijos: Mykolo Zigimuntaičio, Svitrigailos ir antrojo Jogailos sūnaus Kazimiero. Iš pradžių Lenkai nė vieno iš tų kandidatų nenorėjo praleisti į Vilniaus sostą,

139

sakydami, kad Lietuva turinti priklausyti jųjų karaliui Vladislovui,

Lietuvos didikai, išauklėti Vytauto mokykloje, sava- rankiškumo išsižadėti nemanė. Tinkamiausiu į didžiuo- sius Lietuvos kunigaikščius buvo be abejo gabus Zigimunto sūnus Mykolas. Tačiau vieni, kaip antai tėvo užmušėjai, bijojo keršto; kiti manė, kad valdant sava- rankiam ir subrendusiam Mykolui, neturėsią tokios įtakos ir svarbos, kaip prie nepilnamečio Kazimiero, 13 metų jaunikaičio. L

Kadangi Kazimiero šalininkų buvo daugiausia ir jiems pritarė iš dalies net lenkai, o senas Švitrigaila maža teparodė veiklumo, tai Kazimiero partija ėmė viršų ir, susirinkusi Brastoj, pakvietė jį iš Krokuvos greičiausia skubėti į Vilnių.

Kazimieras atvyko į Vilnių su būriu lenkų patarėjų. Ji čia iškilmingai sutiko vyskupas Motiejus, Augmantai, Daumantai, Manvydai, Giedraičiai, Sanguškos, Kari- butai, Karijotai ir kiti geliūnai. Vilniaus katedroje buvo apvainikuotas Vytauto Didž. kepure.

Lenkų patarėjų Lietuvos didikai neįsileido, ir tie turėjo grįžti namon. Tačiau kadangi Kazimieras buvo perjaunas, tai jam buvo priskirta patarėjais Lietuvos didžiūnų, kurių žymiausis buvo Jonas Goštautas, vyras išmintingas, sumanus, tikrai mylįs savo kraštą.

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžia iki Vytauto Didž. mirties buvo neapribota; nieks negalėjo pasiprie- šinti jų įsakymams. Bet per naminius karus tarp Švi- trigailos ir Zigimunto, ypač dabar, užsėdus Lietuvos sostą jaunam Kazimierui, didikai įgauna kaskart daugiau galios ir reikšmės,

Mykolo kerštai. Mykolas, aiškiai matydamas Kazi- miero viršų, iš pradžių vien prašė, kad įam sugrąžintų tėvo Trakus ir nubaustų tėvo užmušėjus. Kazimieras

140

šu tuo sutiko; bet Zigimunto mirties kaltininkai nebuvo perdaug nubausti: vieniems kaip kad Cartoriskiams buvo leista pabėgti į Maksvą, Daugirdas išsiteisino, Leliušas buvo pašalintas iš senatorių tarpo, kitiems atimta valsčiai,

Mykolas jautėsi nepatenkintas; ieškojo tik progos užimti Vilniaus šostą; turėjo ir savo šalininkų, o Žemai čiai griežtai buvo atsisakę klausyti Kazimiero; tik Goš- tauto sumanumu pasisekė be ginkluoto susirėmimo palenkti Žemaičius į Kazimiero pusę, duodant jiems viršininką žemaitį Kantautą, išmintingą vyrą ir jų mylimą.

Negalėdamas ginklu paveržti iš Kazimiero Vilniaus sosto, Mykolas buvo sumanęs su savo šalininkais Kazi- mierą nužudyti, medžiojant giriose tarp Trakų ir Mer- kinės. Bet laiku apie tai buvo sužinota, ir Mykolas gavo bėgti į Maksvą.

Maksvos padedamas du kartu buvo bejsiveržiąs į Sieversko šalį, bet žymesnio pasisekimo neturėjo. Galų

"gale užsidarė Maksvos vienuolyne, kur apie 1452 žuvo nunuodytas. Taip užbaigė amžių gabus kunigaikštis, paskutinis iš Kęstučio giminės Lietuvos sosto preten- dentas, kuriam nepalankios apystovos neleido naudingai patarnauti savo tėvynei.

Kazimiero viešpatavimo pradžia. Persikėlęs iš Kro- kuvos į Vilnių, Kazimieras gan greit susigyveno su Lietuva, pamilo savo naują tėvynę, išmoko lietuviškai įr rūpestingai ėmė tvarkyti Lietuvą, klausydamas išmin- tingo didikų patarimo. Ypač didžią įtaką turėjo Jonas Goštautas ir vyskupas Motiejus,

Kazimierui gerai sutariant su diduomene, greitu laiku Lietuva nurimo nuo Mykolo šalininkų, padarė sutartis su vokiečių ordenais, su Pliskuvą bei Nau- gardu, kurie ieškojo Kazimiero globos,

141

Galop atvyko į Lietuvą iš Krymo totorių pasiun- tiniai, prašydami Kazimiero, kad jiems duotų valdovu kanu Devlet-Hadži Giriejų, kurs tuomet valdė Lydos pilį. Kazimieras iškilmingai paskelbė jį Krymo kanu, apvilkinęs raudonu drabužiu, ir Lietuvos marčelgai Jur- giui Radvilai liepė su raitarija nulydėti į vietą. Hadži- Giriejus per visą savo ilgą viešpatavimą išliko ištiki- mas Lietuvai kaimynas ir talkininkas.

Nurimusi Kazimiero Lietuva vėl buvo tokia galinga, kaip Vytautu Didž. viešpataujant. Tačiau santykiai su Lenkais, ypač del Podolės ir Voluinės buvo tamsiu debesėliu; o kai Kazimieras tampa Lenkų karaliumi, Lietuvos reikalus pradeda apleisti, ir jos savarankišku- mas ima siaurėti,

Kazimieras — Lenkų karalius 1447 m. Vladislovui, vyresniajam Kazimiero broliui ties Varna negarbingai žuvus, Lenkai pasijuto esą be karaliaus. Todel, atsiuntę pas Kazimierą pasiuntinius, meldė jį būti jų karaliumi, norėdami tuo būdu surišti Lenkus su Lietuva vienu karaliaus asmeniu.

To visai nenorėjo Lietuvos didžiūnai ir griežtai atsisakė išleisti iš Vilniaus savo valdovą. Kazimieras ir patsai nenorėjo Lenkų sosto, bijodamas nustoti Lie- tuvos, kurios iki šiolei nebuvo atsižadėjęs Mykolas Zigmantaitis,

Keturius kartus leido lenkai savo pasiuntinius į Vil- nių, kviesdami lietuvių didikus pasitarti del to reikalo į Petrikovą ir į Parcevą, bet veltui. Tuomet, kad pabaugintų Kazimierą, pastatė į Lenkų karaliaus kan- didatus Mozūrų kunigaikštį Boleslovą, netikrą Mykolo Zigimuntaičio brolį. Šis, tapęs Lenkų karaliumi, būtų rėmęs Mykolą.

Kazimieras pajuto pavojų ir pradėjo rimtesnes dery- bas su lenkais Brastoje. Tačiau derybos ilgai negalėjo

142

pasibaigti, kadangi lenkai, užgriebę, dar Zigimuntui valdant, Podolę ir Voluinę, nenorėjo jų grąžinti Lietu- vai. Jie matė, kad visos Lietuvos savarankiškumo negalės iš karto panaikinti, taigi sumanė į4 paglemžti dalimis, atplėšdami Lietuvai atskiras sritis.

Lietuvos didikai griežtai atsisakė išleisti Kazimierą, iki raštu pasižadės sugrąžinti lietuviams užgriebtas lenkų sritis. Galop Kazimieras pavedė Lucką su visomis apylinkėmis valdyti sugrįžusiam iš Valakų dėdžiui Svitrigailai, o galutinai sutaikinti lietuvius ir lenkus del Podolės ir Voluinės pasižadėjo, tapęs abiejų tautų valdovu,

Negana to, išvažiuodamas į Lenkus, Kazimieras raštu dar pasižadėjo ir priesaiką patvirtino nesiaurinti Lietuvos ribų, kokios buvo prie Vytauto, ginti jos savarankiškumą, valdyti abi šali pakaitais iš Vilniaus ir iš Krokuvos, skirti Lietuvai augštesniuosius valdininkus tik vietos žmones, ne Lenkų pavaldinius.

Tuo pačiu raštu Kazimieras žymiai praplatino bajorų teises, atiduodamas iš dalies jų valiai valstiečius, o siaurindamas didžiojo kunigaikščio valdžią. Taip antai kunigaikštis atsisako teisti ponų pavaldinius ar priimti pas save pabėgusius nuo jų darbo žmones.

Nesutikimai del Podolės ir Voluinės trūko bemaža per visą ilgą Kazimiero viešpatavimą. Abi pusi — lie- tuviai ir lenkai — rinkdavosi į seimus Liubline, Par- čove, Piotrkove, Brastoj, bet įsipykę ir įsikarščiavę, neprieidavo prie jokio galo.

Pats Kazimieras laikėsi nuošaliai, norėdamas vien „ tik taikos ir sau ramumo. Lietuviams prisiekęs, neati- duosiąs Lenkams Vytauto įgytų žemių, per 6 metus, būdamas įau Lenkų karaliumi, atidėliojo paprastai karalių daromą priesaiką, nes toje priesaikoje buvo žodžiai, reikalaują prijungti Lietuvą prie Lenkų ir grą-

143

žinti jiems Podolę bei Voluinę. Galop prisiekė bendrais žodžiais, kad sugrąžinsiąs Lenkams neteisingai jiems atimtas žemes ir neskiršiūs nuo jų Lietuvos. Tuo būdu klausimas neišspręsta,

Ypač ginčai paaštrėjo tuomet, kai Švitrigaila mirdamas atidavė Lucką ir visą Voluinę Lietuvos val- dininkams. Karščiausiais Lietuvos reikalų gynėjais buvo Jonas Goštautas ir Vilniaus vysk. Motiejus.

Koks buvo lietuvių tarpe nepasitikėjimas lenkais, galima suprasti iš Parčovo seimo 1451 m. Lietuviai, + vykdami į tą seimą, apsistojo Brastoje ir nuo lenkų reikalavo laiduoti raštu, kad jiems nieko pikta negresia. Kai kurie įširdę sugrąžino lenkams bajorystės ženklus, arba erbus, Horodlėje paimtus (Goštautas, Manvydas, Kiežgaila, Mangerdavičius ir kiti). Atvykę į Parčovą, n'ėjo į pilies rūmus, tik apsistojo papily ir apsikasė grioviais, o į seimą nusiuntė vieną vysk. Motiejų, griež- tai pareikšdami, kad Pošžolės ir Voluinės lenkams ne- užleisią, nes lietuviai dar už Algirdo čia liejo kraują; išvaduodami tas šalis nuo totorių. Derybos pasibaigė niekais.

Lietuviai jau buvo sumanę visai nuo Lenkų atsiskirti ir didžiuoju kunigaikščiu pakelti Simaną Alelką. Kazi- mieras vos apgesino gaisrą, žadėdamas jiems savo sūnų; nors pažadėjimo paskui neišteisėjo.

Kazimieras, norėdamas sutaikinti lietuvius ir len- kus, nemokėjo įtikti nei vieniems, nei antriems: lietu- viai jį pravardžiavo lenku, nes nesilaikąs Vilniuje duotos priesaikos ir pataikaująs lenkams. Lenkai su panieka jį vadino „litvin'u“, nes medžiokle užsiėmęs, maža tesi- rūpinąs valstybės reikalais ir po pusmečius sėdįs Vil- niuje, ne Krokuvoje.

Tuo tarpu miršta 1453 m. vysk. Motiejus. Jonas Goštautas, įkyrėjęs karaliui prieštaravimais, nustoja jo

144

pasitikėjimo; galop ir jisai 1459 m. miršta. Lietuvos didžiūnai, paskendę gašlumuose, maža besirūpina tėvynės reikalais, ir ginčai del Podolės bei Voluinės pamažu nurimsta. Lenkai jose įsiviešpatauja.

Tais lenkų ir lietuvių nesutikimais pasinaudojo Užvolgio Kipčako totoriai. Hadži Giriejui mirus, jo įpėdinis Menglis-Giriejus, Krymo kanas, ėmė irgi už- puldinėti ir naikinti Podolę bei Voluinę. Lietuviai ir lenkai vieni kitus įtarinėjo, kad tyčia iš keršto užsiundę totorius, o ginti ių neskubėjo.

Gražios ir turtingos, Vytautui viešpataujant, šalys dabar liko be priežiūros; tvirtos kitados pilys liko nugriautos ir išdegintos. Tik prieš Kazimiero mirtį 1489 m. pasiųstas jo sūnus Jonas Albrachtas bent kiek numalšino totorius,

Karas su kryžiuočiais 1454—1466. Kazimieras ilgo- kai kariavo su kryžiuočiais. Lenkai, ypač lietuvai, tame kare dalyvavo be ypatingo noro; o kadangi jisai užsi- tęsė ir savo išlaidomis įkyrėjo, tai lietuviai, Goštautui vadovaujant, bemaž visai atsisakė jame dalyvauti, tik retkarčiais mokėdami karo išlaidas, arba, atsitikus progai, suteikdami lenkams pagalbą. Taip antai, 1465 m. žemaičiai ties Palanga sumušė stiprų kardininkų raitelių pulką, einantį kryžiuočiams į talką.

Pasibaigus karui, Lenkai gavo visą pamarį apie Danską ir visą Kulmiją; kryžiuočiams bepaliko tik rytų Prūsai su Karaliaučiumi. Lietuva tąja Torno sutartimi negavo nieko, nors galėjo, įei lenkai būtų tam pritarę, atsiimti bent Klaipėdą ir žemutinę Nemuno dalį.

Iš to kilo dar didesnė prieš lenkus neapykanta ir ginčai savitarpy: vieni šaukė, kad Lietuvai reikėję aktingiau dalyvauti kare, kiti buvo tos nuomonės, kad reikėję pasinaudoti sunkia lenkų padėtimi ir atsiimti Podolę ir Voluinę,

145

Maironio Raštai 10

Santykiai su Maksva. Nors aiškaus karo tarp Lietuvos ir Maksvos, Kazimierui viešpataujant, nebuvo, neskaitant mažesnių užpuldinėjimų ir susirėmimų pasieniais, tačiau kaimynų santykiai buvo ne kokie. Lietuvos padėtis, per Kazimiero nerangumą, eina kaskart menkyn. Tuo tarpu veiklus ir sumanus didysis Maksvos kunigaikštis Ivonas III naudojasi kiekviena proga savo valstybės sienoms praplėsti, susidraugaudamas su Kazimiero priešais.

Apsiskelbęs augščiausiuoju visų Rusų valdovu, Ivonas pradėjo pamažu, bet patvariai glausti visus rusiškuosius kraštus po viena savo valdžia; pirmiausia tuos kraštus, kurie buvo tik tolimesnėje Lietuvos glo- boje, o paskui ir tų, kurie jau buvo su Lietuva orga- niškai surišti.

Pirmiausia Ivonas III užėmė ir prie Maksvos prijungė Tverės kunigaikštiją, esančią Lietuvos įtakoje. Paskui teko maskoliams didysis Naugardas, garsus savo turtais ir prekyba, buvęs Lietuvos globoje ir jai mokėjęs duoklę. Ivonas III tvirtai pasiryžo įį užgriebti. Veltui naugar- diečiai su savo valdove našle Morta Boreckiene šau- kėsi Kazimiero pagalbos; tasai per savo nerangumą nesiskubino su pagalba, ir Ivonas III užėmė Naugardą; trims šimtams įtakingesniųjų nukapodino galvas, pasi- savino jų turtus, išplėšė iždą ir prisikrovęs 300 vežimų aukso bei sidabro, sugrįžo į Maksvą. Nuo to laiko Naugardo prekyba visai sunyko.

Kai 1480 metais Ivonas III atsipalaidojo nuo totorių jungo, jisai ėmė dar drąsiau elgtis ir jau nuo pačios Lietuvos atplėšė Velykius — Lukius ir rytinę dalį Sie- versko, teisindamasis tuo, kad patys pasienio kuni- gaikščiai — Vorotinskiai, Odojevskiai ir kiti panorėję prisidėti prie Maksvos.

Kazimieras vis delto vengė aiškaus susirėmimo su Maksva, ne visai pasitikėdamas savo rusiškais kraštais

146

ir teisindamasis čia tuo, kad iždas tuščias, čia kad lenkai nenorėsią Lietuvai talkininkauti—bet daugiausia per savo nerangumą. Daugiau jam rupėjo, kad Vengrų bei Cekų karalystės tektų jo sūnums, ne kaip Lietuvos reikalai; tik retkarčiais į4 aplankydavo ir atsitiktinai aprūpindavo; dažniausiai josios reikalus pavesdavo didžiūnų tarybai.

Veltui didžiūnai, savo tarpe nesutikdami, meldė Kazimierą duoti jiems vieną savo sūnų; Kazimieras iki gyvos galvos nenorėjo išleisti Lietuvos vairo iš savo rankų, imdamas ant savo pečių visos Lietuvos ir Lenkų valdymo naštą, ko nedrįso padaryti nė Jogaila,

Kazimiero viešpatavimas. Kazimieras pirmasis buvo vienkart ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkų karaliumi. Lietuvą valdė 52-jus metus, Lenku karaliumi išbuvo 45 metus. Lietuvai jo ilgas viešpatavimas davė, tiesą, taikų ir ramų gyvenimą, bet buvo ir pradžia josios žlugimo bei sienų siaurėjimo.

Didžiūnai, jam perjaunam pradėjus viešpatauti, įgauna vis didesnę reikšmę ir valdžią, daugiau prisi- savina teisių, bet tomis teisėmis ne tevynės labui pasinaudoja *). Kariuomenės skaičius mažėja, nors tau- pumu Kazimieras nepasižymėjo, ir iždas dažniausiai būdavo apytuštis. Tiesa, ima kilti mokslas, prekyba, amatai ir daugėti gyventojų. Sviesuomenė pradeda plačiau vartoti lotynų kalbą.

Tačiau Kazimiero vardas net tolimosiose šalyse buvo garsus, nes vis dėlto suvienyta Lietuvos ir Lenkų valstybė vienose rankose buvo labai žymi galybė. Papa jam rašė, ragindamas stoti prieš turkus ir išvaduoti nuo jų Europą. Steponas, Valakų ir Moldavų valdo-

*) Kazimieras 1468 m. Piotrkovo seime žymiai padidino bajorų privilegijas, o susiaurino miestelėnų ir valstiečių teises. Nuo to laiko pradeda įsigalėti baudžiava.

147

vas, kelius kartus meldė jo pagalbos prieš turkus. Net iš tolimųjų Persų žemės buvo atvykęs nuo šako Užango pasiuntinys Izokas iš Trebizondo, žadėdamas talką prieš turkus.

Bet Kazimieras nemokėjo naudotis savo galybe ir pasitaikusi proga, — daugiau rūpinosi savo sūnų vaini- kais: vyriausįjį savo sūnų Vladislovą pasodino ant Čekų sosto. Paskui norėdamas antrajam sūnui šv. Kazimierui išrūpinti Vengrų sostą, be reikalo įsipainiojo į ilgą karą su Motiejumi Unijodu, kurį viena Vengrų dalis buvo išsirinkusi karaliumi.

Aleksandras, 1492—1506

Skubiai atvykęs iš tėvo laidotuvių su Lietuvos senatoriais į Vilnių, Aleksandras buvo Lietuvos di- džiūnų, nelaukiant lenkų pritarimo, paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Lenkai, supykę už tai, buvo jau berenką savo karaliumi ne jo brolį Joną Albrektą, tik Mozūrų kunigaikštį Jonušį iš Piastų giminės. Tik ačiu savo motinos Elzbietos apsukrumui, Jonas Albrektas buvo galų gale išrinktas karaliumi Piotrkovo seime. Ir Lietuvos ir Lenkų diduomenė, nepaisydamos a. a. Kazimiero paskyrimo, pačios jau savinasi teisę rinkti vaidovus.

Liepos 30 dieną Aleksandras buvo Vilniaus kated- roje apvainikuotas. Apsisiautęs karališku apsiaustu: ant galvos perlais ir brangiais akmenimis išsagstyta Gedimino kepure arba mitra, Aleksandras, lydimas didikų, įėjo per didžiąsias bažnyčios duris ir prisiartino prie sosto pas didįjį altorių. Čia didikai jį savo ran- komis užkėlė ant sosto; vyskupas atlaikė iškilmingai mišias,

Paskui didysis Lietuvos marčelga Jonas Liutavoras Kreptavičius padavė Aleksandrui kalaviją ir karaliaus

148

lazdą —drausmės bei malonės ženklus,—pratardamas, kad valdytų tėvynę ne svetimais, bet lietuviškais pa- pročiais, kaip Vytautas Didysis. Užbaigė savo kalbą žodžiais: „Jei seksi to didžio pranokėjo pavyzdžiu, tai ta kunigaikštystė atstos tau visas kitas karalystes ir būsi lygus bet kuriam karaliui. Jei Vytauto neseksi, būsi ir mūsų ir savo pražūties priežastimi“.

Kaip parodė paskui nelaimingas jo viešpatavimas, Aleksandras nepasekė Vytauto pavyzdžiu: neturėjo tam nei gabumo, nei tvirto būdo, nei valios, neturėjo nei tiek darbštumo, kiek jo tėvas.

Kaip Kazimieras, taip ir jojo sūnus Aleksandras, apimdamas Lietuvos valdžią, turėjo raštu pripažint bajorijos teises, kurias dargi žymiai padidino. Be didi- kų ir seimo pritarimo didysis kunigaikštis negalėdavo pradėti nieko svarbesnio—nei mokesčių dėti, nei žemių ar žymesnių vietų skirstyti. Ūkininkai palieka pririšti prie žemės ir pradeda vaikščioti po dvi dieni per sa vaitę dvarams dirbti

Nieku patsai nenusimanydamas valsybės tvarkyme, visa ko bijodamas, Aleksandras duoda didžią galią di- džiūnų tarybai, į kurią su Glinskiu daugiausia patenka gudai. pravoslavai; jie už Aleksandro, ypač jam vedus Maksvos kunigaikštaitę Eleną, nustumia lietuvių kata- likų įtaką.

Iš rytų Maksva kas kartą skverbias giliau į Lietuvą, užimdama jos pasienius; Podolę ir Voluinę naikina to- toriai, pasiekdami kartais net Miuską ir Naujapilį; kry- žiuočiai irgi pradeda pakelti galvą, o Aleksandras be įokio reikalo įsipainioja su broliu Jonu Albrektu į nelaimingą ir beprasmį karą su Valakais, kur žuvo daug žmonių; mirus gi Jonui Albrektui, daugiau rūpi- nasi Lenkų karūna, ne kaip Lietuvos apgynimu nuo josios priešų. Toks tai bendras vaizdas Aleksandro viešnatavimo,

149

Santykiai su Maksva. Nesutikimai su Maksva del Sieversko pasienio sričių prasidėjo jau už Kazimiero. Bet Vosyliaus Ivonas vis dar tuomet vengė aiškių ne- susipratimų, pribijodamas atviro karo. Dabar gi, su- pratęs silpną Aleksandro būdą, ėmė graibyti kaskart daugiau Lietuvos pasienių. Aleksandras ne kardo griebėsi gintis, bet siuntinėjo kartkartėmis pasiuntinius, tuščia reikalaudamas grąžinti užgriebtąsias sritis.

Galop sumanė Aleksandras susigiminiauti su Ivonu, vesdamas įo dukterį Eleną ir vienkart išsižadėdamas jau Ivono užimtų kraštų, su sąlyga kad tasai pasižadėtų Lietuvos daugiau nebeskriausti.

Bet ši taika su Ivonu III nebuvo ilga; tasai vėl ėmė ieškoti visokių priekabių: čia Aleksandras varžąs Eleną stačiatikių tikėjime, čia spaudžiąs gudų tikybą, čia patys Sieversko kunigaikščiai norį pasiduoti Maks- vos globai. Galop užėmė Brianską, Černigovą, Rilską ir Naugardą Sieveriškį.

Veltui Aleksandro pasiuntinys Strumila reikalavo teisybės, —Ivonas savo bajorų taryboje, vadinamoje dū- moje, aiškiai pasisakė, priimsiąs visus, kas prie ja glausis, ir niekas negalįs jam to prikišti ar drausti. Negana to, nieko nelaukdamas su stipria kariuomene patsai užpuolė Lietuvą.

Aleksandras noroms nenoroms buvo priverstas griebtis ginklo ir, surinkęs vos 14.000 kariuomenės, pasiuntė prieš Ivoną savo vadą Kastantiną Ostrogo kunigaikštį. Tasai mušėsi kaip liūtas ties Vedrošos upe, arti Dorogobužo, bet prieš keletą kartų didesnę maskolių kariuomenę neatsiturėjo; patsai pateko į ne- laisvę (1500 m.). Kalbinamas tarnauti Maksvos kuni- gaikščiui nesutiko ir buvo grandinėmis apkaltas.

Aleksandras buvo patsai beišeinąs su antra kariuo- mene prieš maskolius, bet sužinojęs apie nelaimingą

150

mūšį, sugrįžo į Polocką, o maskoliai užėmė bemaž vi- są Sieversko kraštą. Ivono pakurstytas Krymo kanas užpuolė iš pietų ir baisiausia sunaikino Voluinę, pasie- kęs Vladimyrą ir Brastą.

Maskoliai su didžia kariuomene apgulė Smolenską, bet Mykalojui Hlebavičiui su didžiausiu atsidavimu jį ginant, paimti jo negalėjo.

Lenkai tame Lietuvos kare su Ivonu nedalyvavo; tik Jonas Albrektas buvo nuo savęs pasiuntęs į Maks- vą pasiuntinį, užtardamas brolį; tačiau viskas žodžiais ir pasibaigė.

Tame kare su Maksva lietuvių talkininkais netikėtai randasi Kipčako kanas Sig-Akmetas, kursai su žymia totorių kariuomene persikėlęs per Volgą ir Doną, puolė maskolius, šeimininkavusius Sieversko krašte. Iš kitos pusės Livonijos Magistras Pletenbergas irgi stojo prieš maskolius su stipria raitarija ir keletą kartų juos supliekė,

Bet miršta tame tarpe netikėtai Lenkų karalius Jo- nas Albrektas, ir Aleksandras, viską metęs į šalį, vien tesirūpina, kad Lenkų sostas atitektų jam, o ne jo broliui Vladislavui ar Zigmuntui.

Veltui Šig-Akmetas, Krymo kano Mengli-Giriejaus užpultas, šaukias Aleksandro pagalbos, —tasai pasiten- kina, savo talkininkams vien patarimus ir paraginamus raštus besiuntinėjęs, o kai pergalėtas Sig-Akmetas bėgo į Lietuvą, tai čia buvo paimtas kaip belaisvis ir apgy- vendintas Kaune, kur ir mirė.

Likęs Lenkų karaliumi (1502 m.), Aleksandras da- bar galėjo išvesti ir lenkus prieš maskolius į kovą. Tačiau ir lenkai neturėjo noro talkininkauti Lietuvai, ir patsai Aleksandras bevelijo derėtis su Ivonu III, iš- leidęs pasiuntinius į Maksvą. Galų gale 1503 m. var- gais negalais buvo padaryta šešeriems matams taika, kuria visas Sieversko kraštas atiduota Maksvai su

151

Putivlio, Dorogobužo, Toporco, Cernigovo, Briansko Starodubo, Naugardo Sieversko ir kitais miestais, t. y. bemaž visa Uždnieprė.

Ivonas III sau reikalavo net Smolensko ir Kijevo; bet kadangi jųdviejų nebuvo paėmęs, tai Aleksandras nesutiko jų atiduoti Msaksvai.

Tikėjimo dalykai. Ivonui kovoti su Aleksandru daug padėjo Elenos tarnai—kunigaikštis Ramadanauskas ir podjačis Šostakas, pristatyti prie jos neva sergėti, kad ji nepriimtų katalikų tikėjimo.

Pati Elena, nors išlikusi pravoslavų tikėjime, pamilo Lietuvą, buvo ištikima Aleksandro žmona ir gynė savo vyrą ir jo reikalus raštais, siuntinėtais į Maksvą. Bet prie josios pristatyti tarnai buvo tiesiog Ivono šnipais, pranešdami jam apie visą, kas Lietuvoj atsitikdavo. O kai Ivonui reikdavo priekabės karui pradėti, jie siųsda- vo melagingų žinių apie persekiojimą provoslavų tiky- bos ir Elenos vertimą į katalikus.

Jogaila ir Vytautas Didysis, kaip uolūs nauji kata- kai buvo suteikę raštais didesnes teises katalikams negu provoslavams Lietuvoje. Tačiau jau Vladislovas Varniškis Lenkuose, o jo įpėdinis Kazimieras 1443 m. ir Lietuvoje sulygino katalikų ir pravoslavų didikų teises.

Valdant Kazimierui, provoslavų skaičius Lietuvoj buvo žymiai didesnis negu katalikų. Vyskupijų jie turėjo 12—15 su Kijevo metropolitu. Nors Kijevo metropolijos unija su Roma nevisai įvyko, kaip norėjo Vytautas Did., bet santykiai buvo gana draugiški, ypač su papa Sikstu IV; Kijevo metropolito santykiai su Roma buvo daug artimesni, ne kaip su Maksvos met- ropolitu, nes Maksva su Kijevu varžėsi del pirmenybės,

Aleksandras ne tiktai pravoslavų tikybos neperse- kiojo ir savo Žmonos tikėjimo nevaržė, bet dar dau-

152

giau jiems pataikavo, negu katalikams, ypač kai mar- čelga Mykolas Glinskis pravoslavas bemaž visiškai buvo paėmęs Aleksandrą į savo rankas, turėdamas begalinį jojo pasitikėjimą.

Ivonas III, sumanęs atplėšti nuo Lietuvos visus sta- čiatikius gudus, skleidė plačiai gandus, kad pravosla- vija Lietuvoj esanti persekiojama, kad jai gręsiąs pa- vojus nuo Rymo papos ir kad patsai Kijevo metropo- litas esąs įtariamo tikėjimo.

Pasigarsinęs pravoslavų tikėjimo gynėju ir visų rusų valdovu, Ivonas III su tais obalsiais ir karus kariavo prieš Aleksandrą. Ypač gavo progos Ivonas skleisti savo paskaloms, kai Vilniaus vysk. Taboras apgyvendino Lietuvoj bernadinus, ir tie turėjo nemažą pasisekimą rusų-gudų tarpe.

Totorių užpuldinėjimai. Krymo totoriai, talkinin- kaudami Maksvai, pradeda juo toliau, juo drąsiau ir plačiau siaubti Lietuvą, nerasdami čia tikro pasiprieši- nimo. Kai kada jie pasiekia ne tik Slucką ir Minską, —patsai Vilnius pradeda bijoti jųjų užpuolimų.

Aleksandras buvo įsakęs medinių sienų vietoj ap- vesti Vilnių mūro sienomis. Tačiau kadangi del Alek- sandro nerangumo, įojo įsakymuose nebuvo griežtumo, tai tas darbas kas metai atideliota, iki galutinai tuo dalyku pasirūpino veiklus Vilniaus vysk. Taboras, kursai savo energija privertė vilniečius išmūryti ir sustip- rinti miesto sienas, o vartų arba bromų skaičių suma- žinti iki penkių ir juose laikyti nuolatinę sargybą (1506 m.).

Pasibaigus karui su Maksva, Aleksandras galėjo sudrausti Krymo totorius, bet nei pats neturėjo tiek energijos, nei diduomenė tuo labai nesirūpino, vien tik kerštus ir vaidus bekeldama savo tarpe.

153

Daugiausia sukėlė vaidų Glinskis, kursai Aleksandro pasitikėjimą išnaudodamas savo tikslams ir savo priešams keršydavo be atodairos. Jo paklausęs Aleksandras be jokios kaltės Krištupui Iliničiui atėmė Lydą, o Manvydui marčelgystę.

Sukilo prieš Glinskį Hlebavičius, Zabžezinkis, Kiška, Mykol. Radvila ir Goštautas. Glinskis buvo sumanęs ir juos pašalikti iš kelio; kaip spėjama, net svajojo, sergančiam bevaikiui Aleksandrui mirus, palikti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Vos Jonui Laskiui kancleriui ir vyskupui Taborui pasisekė bent kiek atidaryti Aleksandrui akis ir padėtį nušviesti.

Totoriai, pasinaudodami tąja namine Lietuvos ne tvarka, jąją užpuldinėjo ir naikino, nėkieno nedrau- džiami. Tuo metu plačiai pagarsėjo Slucko kunigaik- tienė našlė Nastazija Alelkienė, kuri du kartu apsigynė nuo totorių, surinkusi apylinkės gyventojus ir drąsiai stojusi į kovą su užpuolikais.

Bet skaudžiausį smūgį totoriai gavo prieš pat Alek- sandro mirtį. Didžios Krymo totorių minios užpuolė Lietuvą ir siaubdamos ėjo vis gilyn. Aleksandras, įtartino gydytojo, Glinskio pristatyto, slaugomas pavojingai sir- go. Buvo bajorams įsakyta greičiausia ginkluotis ir rinktis. Tačiau įsakymo maža kas teklausė ir rinkosi labai tingiai. Susirinkusi maža kareivių saujelė atsisa- kė eiti prieš totorius be didžiojo kunigaikščio. Turėjo sergantį Aleksandrą kartu su žmona vežti į Lydą, ant kurios tiesiog plūste plūdo totorių gaujos.

Vos didysis kunigaikštis atvyko į Lydą, ateina ži- nia, kad totoriai nebetoli. Kilo dar didesnis sumišimas ir išgąstis. Bemaž mirstantį Aleksandrą gabena atgalios į Vilnių, o kariuomenė pavedama St. Kiškai ir Glins- kiui. Kiška irgi staiga susirgo. Tik vienas Glinskis ne- nusiminė ir, turėdamas vos 12.000 kareivių, išėjo drą-

154

siai prieš keletą kartų gausingesnius totorius, kuriuos ties Klecku baisiausiai sugrūdo, paleidęs apie 40.000 vienų belaisvių, totorių paimtų.

Kai toji žinia pasiekė Vilnių, mirštąs Aleksandras jau gulėjo be žado.

Aleksandro viešpatavimas buvo neilgas ir labai ne- laimingas Lietuvai. Ji nustojo didžių žemės plotų, totorių nuolatos siaubiama; viduje įsivyravo netvarka ir vaidai didikų tarpe. Turėdama neramų kaimyną Ivoną